Sovietų Sąjungos agronomas, kurio pseudomokslinės idėjos prisidėjo prie beveik 7 mln. žmonių mirties (2)

Dešimtmečiais Sovietų Sąjungos piliečių gyvenimas priklausė nuo Trofimo Lysenkos – agronomo, maniusio, kad augalus galima išmokyti žydėti žiemą ir kad gamtą galima reguliuoti primityvia jėga – užgaidų.

Ankstyviesiems Sovietų Sąjungos lyderiams viskas atrodė įmanoma. Jie buvo nuvertę seną santvarką ir atrėmę priešo pajėgas per Pirmąjį Pasaulinį karą. Jie buvo įsitikinę, kad sekantis žingsnis bus mokslo pasaulio užkariavimas. Taigi susipažinkite: Trofimas Lysenka.

1898 metais Ukrainoje gimęs T. Lysenka buvo sovietų agronomas ir biologas, pelnęs pagarbą tarp Sovietų Sąjungos lyderių, kuriuos sugebėjo pakerėti savo pseudomoksliniais įsitikinimais, galiausiai atnešusiais pražūtingų pasekmių. T. Lysenka, visų pirma, netikėjo genetika ir manė, kad sėklas galima išmokyti reaguoti į stimulus aplinkoje, rašo svetainė allthatisinteresting.com.

Tapęs Sovietų Sąjungos žemės ūkio vadovu, T. Lysenka kurpė neįtikėtinas pasakas apie tai, kaip jo „mokslo“ dėka Rusijoje bus galima auginti įvairiausių rūšių grūdines kultūras, ir sovietų lyderiai, troškę paversti savo šalį mokslo lydere, juo patikėjo.

Po tokių pasakų sekė virtinė keistų žemės ūkio eksperimentų, kurie galiausiai baigėsi katastrofa bei badu ir prisidėjo prie beveik 7 mln. žmonių mirties.

Sovietų Sąjungos lyderiai susižavi T. Lysenkos idėjomis

T. Lysenkos valstietiška kilmė, meilė liaudžiai ir atsainus požiūris į mokslą pavertė jį Komunistų partijos numylėtiniu – jis buvo vadinamas tikru darbininkų klasės didvyriu.

1920 metais artėjant Rusijos pilietinio karo pabaigai, šalis skaičiavo milijonus žuvusiųjų ir buvo nuniokota plėšikaujančių armijų. Po ketverių metų mirus Vladimirui Leninui, valdžios vairą perėmė Josifas Stalinas.

J. Stalinui atiteko beviltiškai išalkusi ir atsilikusi šalis. Matydamas karo nuniokotus plotus, J. Stalinas nusprendė, kad jo misija yra atvesti žemės ūkį į XX amžių, kadangi to nebuvo padaryta ankstesniais šimtmečiais.

Vienas iš lojaliausių jo pasekėjų buvo Trofimas Denisovičius Lysenka – žmogus, manęs, kad sovietinis komunizmas gali pasiekti bet ką. Jis augo skurde dabartinėje Ukrainoje, taigi alkio jausmas jam buvo pažįstamas. Tai turėjo įtakos tam, kad maistą ir jo trūkumą jis regėjo kaip priešus, kuriuos reikėjo įveikti.

Atsidavęs mokslui, T. Lysenka 1925 metais tapo agronomu ir netrukus buvo paskirtas dirbti į atokią tyrimų stotį Azerbaidžane. Tačiau nepaisant baigtų mokslų, T. Lysenka puoselėjo keistas mokslines idėjas.

Pavyzdžiui, jis buvo įsitikinęs, kad augalai ir sėklos gali vystytis pagal socialistinės organizacijos principus. Jo teorija, vėliau pavadinta lysenkizmu, teigė, kad javai gali būti ištreniruoti taip, kad prisitaikytų ir gausiai derėtų beveik vien tik iš oro. Anot principo, kurį jis vadino „rūšių gyvavimo įstatymu“, sėklos viena su kita nekonkuruotų, o veikiau bendradarbiautų – kaip žmonės.

Pritaikęs marksistinius materializmo principus, tvirtinančius, kad elgesys ir atsakas priklauso nuo aplinkos sąlygų, T. Lysenka įtikėjo, kad augalus ir gyvūnus galima pakreipti ir koreguoti reikiama linkme.

1927 metais T. Lysenkai pasirodė, kad jo teorijos pasitvirtino, kai sudygo ir sužaliavo žiemą pasodinti žirniai. Jis manė, kad privertęs žirnius pajusti šaltį, jis juos išmokė augti ne sezono metu.

Netrukus Komunistų partijos laikraštyje „Pravda“ pasirodė didžiausias straipsnis, kuriame buvo liaupsinami jo pasiekimai. T. Lysenka buvo aukštinamas už tai, kad „žiemą skurdūs Transkaukazo laukai buvo paversti žaliuojančiais, todėl galvijams nereikės kentėti dėl maisto stokos, o valstiečiai galės ištverti žiemą, nebijodami dėl ateities“.

Lysenkizmas tampa oficialia ideologija

Tai, ką „išrado“ T. Lysenka, iš tikrųjų buvo gerai žinomas procesas, kuomet itin didelis šaltis paspartina sėklų sudygimą ir augalo vystymąsi. Rusų valstiečiai ir ūkininkai iš viso pasaulio šį metodą taikė jau šimtmečiais, bet T. Lysenka gyrėsi iš naujo atradęs šį būdą. Jis pavadino jį jarovizacija ir su pasididžiavimu propagavo jį spaudoje.

Tačiau pražūtingų pasekmių turėjo ne pats principas, bet T. Lysenkos įsitikinimas, kad augalai įsimins šį rezultatą – sužydėjimą žiemos metu – ir perduos jį savo atžaloms. Panaši idėja – kad bruožai, kuriuos augalas ar gyvūnas įgijo būdamas gyvas, gali būti perduodami palikuonims – jau egzistavo ir buvo vadinama „švelniuoju paveldėjimu“, arba lamarkizmu (pagal prancūzų zoologą Jeaną – Baptiste`ą Lamarcką, kuris sukūrė šią teoriją).

Vadovaujantis lamarkizmo bei T. Lysenkos logika, žmogus, kuris būdamas gyvas susilaužė koją, lūžusios kojos savybę turėtų perduoti savo vaikui. Tačiau genetikos šalininkai nesutiko su lamarkizmo ar lysenkizmo idėjomis.

Nors T. Lysenkos teorijoms ir metodams trūko mokslinio pagrindo ir jos buvo neteisingos, šis agronomas sugebėjo atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku.

1928 metais J. Stalinas inicijavo visų individualių ūkių Sovietų Sąjungoje kolektyvizaciją ir visus valstiečius suvarė į kolūkius, kontroliuojamus valstybės. Tai prilygo šiurkščiam tradicinio Rusijos žemės ūkio sugriovimui. Tokios kolektyvizacijos rezultatai buvo katastrofiški. Pasėliai buvo sunaikinti, derlinga žemė buvo prarasta, javų atsargos buvo atimtos, šalį apėmė badas.

J. Stalinas ieškojo stebuklingo sprendimo, ir gavo informacijos apie jauną ir ryžtingą mokslininką T. Lysenką. Jis nurodė jam skleisti savo absurdiškas idėjas sunkiai besiverčiantiems kolektyviniams ūkiams.

T. Lysenka pažadėjo visą Sovietų Sąjungą paversti vienu galingu ūkiu, auginančiu nenatūraliai atsparią produkciją. J. Stalino ausims tai buvo tikra muzika, bet milijonams žmonių tai atnešė mirtį.

Kaip lysenkizmo akivaizdoje buvo sutryptas mokslas

Šalies ūkių kolektyvizacija buvo tragedija pati savaime, bet prie jos prisidėjusi pavojinga T. Lysenkos pseudomokslinė atmaina dar labiau pagilino žemės ūkio krizę. Jo nurodymas pratinti sėklas prie įvairių temperatūrų, tankiai jas sėti ir nenaudoti pesticidų bei trąšų baigėsi rekordiškai prastais derliais.

Ypač rizikingi būdai buvo aptrinti sėklas švitriniu popieriumi ar apdoroti jas rūgštimi – tai silpnino augalų atsparumą amarams ir grybelinėms infekcijoms. Tų augalų, kurie po tokio apdorojimo sugebėjo sudygti, maistui nepakako, maža to, juos valgyti buvo potencialiai pavojinga.

Galiausiai tokia J. Stalino politika sukėlė Holodomorą – badą Ukrainoje, kurio metu mirė nuo 7 iki 10 mln. žmonių. T. Lysenka tuo metu prižiūrėjo šalies kolūkius.

Anot Bronkso bendruomenės koledžo istorijos profesoriaus Williamo deJongo – Lamberto, „badas derlingiausiuose Ukrainos javų rajonuose buvo toks didelis, jog niekas nebekreipdavo dėmesio į gatvėse nuo bado krentančius ir mirštančius žmones“. Maža to, po šalį pradėjo sklisti šiurpios istorijos apie kanibalizmo atvejus.

Daugelį šių aukų buvo galima išgelbėti, jei Ukrainos ūkiai būtų sekę patikimu mokslu. Tačiau juose savo teorijas bandė įgyvendinti T. Lysenka.

Tai, kad aukų skaičius nebuvo dar didesnis, iš dalies reikia dėkoti tiems kolūkių pirmininkams, kurie patyliukais pradėjo ignoruoti jo idėjas.

Nepaisant to, kad T. Lysenkos teorijos tik padidino vieną šiurpiausių badmečių pasaulio istorijoje, jo įtaka tarp Sovietų Sąjungos lyderių tik augo. Iki 1939 metų jis buvo sutelkęs tokį palaikymą, jog po užsitęsusios konfrontacijos su genetiku Nikolajumi Vavilovu, kuris kritikavo ir atmetė T. Lysenkos darbus, T. Lysenka į savo rankas perėmė beveik visus Sovietų Sąjungos maisto produktų tyrinėjimus.

N. Vavilovas galiausiai buvo suimtas ir įkalintas. 1943 metais jis mirė nelaisvėje nuo bado. Bet kuris kitas mokslininkas, išdrįsęs paprieštarauti ar kvestionuoti lysenkizmą, taip pat rizikavo būti įkalintas ar net nužudytas.

T. Lysnekos idėjų įtaka už Sovietų Sąjungos ribų

Maždaug dešimtmetį nuo tada, kai susikūrė Kinijos Liaudies Respublika, Mao Zedongas iš Rusijos importavo knygas, technologijas ir... sovietų patarėjus bei jų idėjas, įskaitant lysenkizmą.

Oficiali parama T. Lysenkos teorijoms, pramintoms „sovietiniu darvinizmu“, tik pakylėjo jas iki dar didesnio absurdo.

1948 metais V. Lenino žemės ūkio mokslų akademija paskelbė, kad nuo šiol lysenkizmas bus laikomas „vienintele teisinga teorija“.

Sovietų mokslininkai buvo priversti pasmerkti bet kokius veikalus, kurie prieštaravo T. Lysenkos idėjoms. Iki to laiko jis jau buvo pareiškęs tokius absurdiškus dalykus, esą kviečius galima priversti subrandinti rugius ar kad neorganines medžiagas galima sukombinuoti taip, kad iš jų atsirastų gyvybė.

1952 metų pabaigoje padėtis pradėjo šiek tiek keistis: laikraščiuose vis dažniau pasirodydavo straipsnių, kritikuojančių lysenkizmą.

Parama T. Lysenkai ypač smuko po J. Stalino mirties 1953 metais. Sovietų Sąjungos premjeras Nikolajus Chruščiovas grįžo prie įrodytos genetikos ir pradėjo remtis patikimesnėmis mokslinėmis idėjomis iš užsienio valstybių, kuriose lysenkizmas buvo tapęs tik pajuokos objektu.

Tiesa, tragiškų pasekmių turėjusios T. Lysenkos teorijos nebuvo visiškai užmirštos. Kai 1949 metais susikūrė Kinijos Liaudies Respublika, Mao Zedongo partija sistemiškai kopijavo viską, ką darė Sovietų Sąjunga, įskaitant ir jos mokslą.

Lysenkizmas Kinijos moksle dominavo nuo 1949 iki 1956 metų, ypač per Didžiojo šuolio kampaniją, kurios tikslas buvo reformuoti agrarinę šalį pagal socialistinės ekonomikos principus.

Neįtikėtina, bet Kinija atkartojo beveik visas kolektyvizacijos ir lysenkizmo klaidas.

Šių pastangų nesėkmę buvo galima numatyti iš anksto, bet Kinijai padarytos žalos mastai viršijo net Holodomorą. Skaičiuojama, kad sužlugdžius šalies ūkius ir pradėjus taikyti beprotiškas T. Lysenkos teorijas, nuo 1959 iki 1961 metų nuo bado, prastos mitybos, ligų ir sužalojimų mirė iki 45 mln. žmonių. Šis periodas pasaulio istorijoje vadinamas Didžiuoju Kinijos badu.

Bauginantis lysenkizmo atgimimas mūsų laikais

T. Lysenka viešai buvo diskredituotas 1964 metais ir visų užmirštas mirė 1976-aisiais, sulaukęs 78 metų. Sovietų Sąjungai prireikė daugiau kaip dešimtmečio, kad atsigautų nuo jo neatsakingų eksperimentų su ideologišku mokslu, kuris grąžino sovietų biologiją keletą dešimtmečių atgal.

Atrodė, kad šalis išmoko skausmingą pamoką, pražudžiusią milijonus žmonių ir palikusią gilius randus Sovietų Sąjungos pramonėje bei visuomenėje.

Tačiau praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje žlugus Sovietų Sąjungai, pradėjo svyruoti ir tikėjimas mokslu. Maža to, Vakaruose pradėjo kilti epigenetikos teorijos.

Epigenetika yra mokslas, tiriantis veiksnius, kurie gali pakeisti fizinę tam tikrų genų raišką, nepakeisdami pačios DNR. Iš esmės epigenetika sako, kad palikuoniai gali paveldėti tam tikrus bruožus, kuriuos įgijo jų tėvai, būdami gyvi.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokia teorija paremia lysenkizmą, tačiau dauguma genetikų tvirtinta, kad tokie panašumai yra tik paviršiniai, ir kad epigenetika nereiškia, jog lysenkizmas buvo pagrįstas.

Nepaisant to, daugeliui Rusijos federacijos piliečių epigenetikos iškilimas reiškė paskutinės minutės T. Lysenkos reabilitaciją. Ginti lysenkizmo stojo ne viena vieša figūra ir ne vienas leidinys.

Nostalgija sovietinei praeičiai yra persmelkusi daugelį skilusios imperijos sričių, ir ji verčia žavėtis idėjomis bei asmenimis, kurie yra pripažinti klydę, apsijuokę ar buvę tiesiog pavojingi. Deja, Trofimas Lysenka yra vienas iš tokių asmenų.

Šiaip jau, tarybų Rusija vienintėlė iš Antantės valstybių, nebuvo tarp Pirmo Pasaulinio karo nugalėtojų.
Jurachas, 2021-05-07 16:29
Ce grynas haholas
Jo, 2021-05-06 22:53
Sidebar placeholder