Kai kurie gyvūnai turi gebėjimų, kurie yra būdingi ir žmonėms, tačiau faunos atstovų jutimai yra išsivystę gerokai labiau, todėl mus supančią tikrovę suvokiame visiškai skirtingai.
Elektroninis snapas
Pirmą sykį aprašytas ančiasnapis - žinduolis su anties snapu, kuris peri kiaušinius -, atrodė kaip pokštas. Na kam reikalingas tas juokingas anties snapas? Ančiasnapis gyvena upių ir ežerų pakrantėse išraustuose urvuose. Maitinasi smulkiais bestuburiais, gyvenančiais upių ir ežerų dugne.
Nardant jo akys, šnervės ir ausys būna visiškai užspaustos, kad nepatektų vanduo. O snape yra daugybė jautrių jutiklių, kurie užfiksuoja net silpniausius elektrinius impulsus, atsirandančius gyviems organizmams judant.
Be to, ančiasnapio snapas taip pat yra labai jautrus judesiams, kylantiems giliai vandenyje. Šie du pojūčiai - elektrorecepcija ir mechanorecepcija - ančiasnapiui padeda stebėtinai tiksliai nustatyti aukos vietą.
Echolokacija
Šikšnosparniai, lyginant su kitais gyvūnais, tradiciškai yra laikomi aklais. Taip, šikšnosparnio akys yra daug mažesnės už kitų plėšrūnų ir tikrai ne tokios akylos, bet tik todėl, kad šie žinduoliai išsiugdė gebėjimą medžioti naudojant garsą.
Šikšnosparnių naudojama echolokacija - tai savybė naudotis aukšto dažnio garso impulsais ir pagauti atspindėtą signalą, pagal kurį įvertinama juos supančių daiktų kryptis ir atstumas iki jų. Be to, medžiodami vabzdžius, jie įvertina ne tik laiką, per kurį impulsas grįžta, bet ir atsižvelgia į Doplerio efektą (bangos dažnio ir ilgio kitimas, kai klausytojas arba šaltinis juda vienas kito atžvilgiu).
Būdami naktiniai gyvūnai ir medžiodami daugiausia smulkius vabzdžius, šikšnosparniai turi turėti gebėjimų, nepriklausomų nuo šviesos. Žmonėms yra būdinga silpna, rudimentinė šio jutimo forma (mes suprantame, iš kurios pusės skinda garsas), tačiau kai kurie individai šį gebėjimą išvysto iki tikros echolokacijos.
Infraraudonieji spinduliai
Naktį nusikaltėlius persekiojantys policininkai arba gelbėtojai, ieškantys žmonių po griuvėsiais, dažnai naudoja infraraudonųjų spindulių optinius prietaisus, matančius šilumą skleidžiantį objektą. Ant kai kurių rūšių gyvačių, medžiojančių šiltakraujus gyvūnus, galvų yra specialios įdubos, „gaudančios" infraraudonuosius spindulius.
Net apakusi gyvatė gali toliau sėkmingai medžioti, naudodamasi savuoju „infraraudonuoju matymu". Įdomu, kad molekulių lygmeniu gyvatės gebėjimas jausti infraraudonuosius spindulius yra visiškai nesusijęs su paprastu matomojo spektro šviesos matymu ir vystosi atskirai.
Ultravioletiniai spinduliai
Daugelis žmonių sutiks, kad augalai labai puošia aplinką. Mums augalai - tik papuošalas, o vabzdžiams, kurie jais maitinasi, yra gyvybiškai svarbūs. Gėlės, kurias apdulkina vabzdžiai, yra „suinteresuotos" tuos vabzdžius prisivilioti, padėti jiems rasti teisingą kelią. Bitėms gėlės išvaizda gali reikšti daug daugiau negu geba matyti žmogaus akis.
Pažiūrėjus į gėlės žiedą UV spindulių šviesoje, galima pamatyti paslėptus raštus, kurie bitėms nurodo reikiamą kryptį. Bitės pasaulį mato visai kitaip kaip mes: jos skiria keletą matomosios šviesos spektrų (žydrą ir žalią) ir turi specialių regėjimo ląstelių UV spinduliams matyti. Kaip sakė vienas botanikos profesorius, „augalai naudoja spalvas kaip kekšės lūpų dažus, kai nori privilioti klientą".
Magnetizmas
Bitės taip pat naudojasi dar viena jutimine gudrybe, paslėpta jų kūnelyje. Rasti avilį visą dieną nepertraukiamai skraidžius bitei yra gyvybės ir mirties klausimas: labai svarbu, kad ji prisimintų, kur yra maisto šaltinis ir sugebėtų rasti kelią į jį. Bet bičių, kad ir kiek daug jos sugeba, nepavadinsi nepaprastai protingomis.
Navigacijai jos turi naudoti didelės apimties įvairią informaciją, tarp jų ir informacijos šaltinius, esančius jų pačių pilvo ertmėje. Mažutėlaitis magnetinių dalelių, geležies granulių žiedas bitės pilve jai padeda orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką ir nustatyti savo buvimo vietą.
Poliarizacija
Aštuonkojai mato ne tik šviesos spalvą, bet ir šviesos poliarizaciją - elektrinio lauko svyravimo kryptį. Žmonės be specialios įrangos poliarizuotos šviesos nemato, nes šviesai jautrios akies ląstelės yra išsidėsčiusios netolygiai. O aštuonkojo - tvarkingai. O kuo tolygiau išsidėsčiusios ląstelės, tuo ryškesnė poliarizuota šviesa.
Kaip tai aštuonkojui padeda medžioti? Viena geriausių maskuotės formų - būti permatomam, ir daugybė jūrų gyventojų yra praktiškai nematomi. Tačiau po storu vandens sluoksniu vyksta šviesos poliarizacija, ir kai kurie aštuonkojai tuo naudojasi. Kai tokia šviesa pereina per permatomo gyvūno kūną, jos poliarizacija pakinta, o aštuonkojis tai pastebi ir čiumpa grobį.
Jautrus šarvas
Žmonės pasižymi savybe justi oda, nes visame jos paviršiuje esama jautrių ląstelių. Užsivilkus apsauginį kostiumą, jautrumas smarkiai sumažės. Tai gali sukelti daug nepatogumų, o medžiojančiam vorui tai būtų tikra katastrofa. Vorai, kaip ir kiti nariuotakojai, turi tvirtą išorinį skeletą (egzoskeletą), apsaugantį jų kūną.
Bet kaip tuomet jie jaučia, prie ko liečiasi, kaip juda, kojelėmis nejausdami paviršiaus? Mat jų egzoskelete esama mažytėlaičių angelių, kurioms deformuojantis galima nustatyti, kokia jėga yra spaudžiamas šarvas. Tad vorai turi galimybę kuo aiškiausiai jausti juos supantį pasaulį.
Skonio jutimas
Daugumoje bendruomenių yra priimta liežuvį laikyti už dantų. Deja, šamui tai yra neįmanoma, nes visas jo kūnas iš esmės yra didelis liežuvis, padengtas skonio receptoriais. Daugiau kaip 175 tūkstančiai tokių ląstelių sudaro galimybę jausti visą pro jas praeinančių skonių spektrą.
Gebėjimas justi subtiliausius skonio niuansus šioms žuvims suteikia galimybę ne tik iš tolo pastebėti potencialų grobį, bet ir tiksliai nustatyti jo buvimo vietą, nors veiksmas vyksta labai drumstame vandenyje - tipiškoje šamų gyvenamojoje aplinkoje.
Nematoma šviesa
Daugelis organizmų, kurių evoliucija vyko tamsioje gyvenamojoje aplinkoje, turi tik rudimentinius regėjimo organus arba net visiškai neturi akių. Tai yra logiška: bet kurioje juodoje kaip degutas oloje galimybė matyti yra visiškai nenaudinga.
Olose gyvenanti žuvis astyanax mexicanus visiškai nebeturi akių, bet mainais gamta jai suteikė galimybę justi net menkiausius apšvietimo pakitimus, kurie tik gali vykti po storomis uolienomis.
Dėl šios savybės žuvelė gali pasislėpti nuo plėšrūnų, nes ypatinga kankorėžinė liauka junta šviesą (o kartu ir nakties bei dienos pasikeitimą). Šių žuvų kūnas yra peršviečiamas, todėl šviesa netrukdoma pasiekia kankorėžinę liauką ir tai joms padeda susirasti priebėgą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą