Ta musė tą vorą stebint moliūgui, arba Ar verta švęsti Heloviną

(1)

Artėjant Vėlinėms nenoromis esi priverstas įsitraukti į visuomenės diskusiją tema „Ar pritinka lietuviams švęsti Heloviną?“

Kol vieni uoliai skaptuoja moliūgus, ruošia dekoracijas, kostiumus, kiti stebėdami niurzga. Klaipėdos „Versmės“ progimnazijos septintokai, norėdami išvengti Hamleto likimo („Būti ar nebūti - štai klausimas“), karštomis diskusijomis ėmė spręsti visus kamuojantį klausimą: „švęsti ar nešvęsti - štai klausimas“.

Akivaizdu, kad Helovinas, arba Šiurpnaktis - patraukli šventė. Kaip įvardino keturiolikmečiai, nauja karta - naujos ir tradicijos. Smagu gauti saldainių ar vaišių, iškrėsti pokštą ir negauti už tai barti, moliūgo skaptavimas suartina šeimą bendrai veiklai, o kiek išradingumo reikia kuriant šventės kostiumus. Patrauklu, tiesa?

Tačiau čia pat ataidi ir kitą poziciją - nešvęsti - palaikančiųjų balsai. Nors Vėlinės (arba Ilgės), kaip ir Šiurpnaktis, savo kilme pagoniška šventė, tačiau stengdamasi išguiti akivaizdžiai nekrikščioniškas šventes, Romos katalikų bažnyčia įtraukė kai kurias jų į krikščionių kalendorių. Tokiu būdu lietuvių Vėlinės susiklostė krikščioniškam papročiui persipynus su senąja lietuvių švente Ilgėmis.

Lapkričio 2-oji sklidina ilgesio ir mirties nuojautos. Baltų gentys tikėjo, kad žmogui mirus nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri niekur toli neiškeliauja: lanko gyvuosius ir su jais bendrauja.Artimųjų kapų lankymas, žvakelių uždegimas, pabuvimas kartu su išėjusiaisiais atgaivina prisiminimus.

Mokiniai drąsiai teigia, kad Vėlinių dienos paminėjimas - tai tradicijų tęsimas, tikėjimo išsaugojimas, kuris išskiria mus iš kitų, leidžia puoselėti tautos savitumą.

Sutikite, abi išsakytos pozicijos kažkuo panašios. Nebe taip svarbi tampa pati forma, kiek svarbus tampa turinys. Kad ir faktas apie vaišių (senovėje per Vėlines žmonės rinkdavosi kapinėse, atsinešdavo vaišių) arba pokšto paprotį.

Manoma, kad jis kilo iš vieno IX amžiuje buvusio papročio, kai lapkričio 2 dieną krikščionys ėjo iš namų į namus, prašydami „sielos pyragėlių“, pagamintų iš kvadratinių duonos gabalėlių su razinomis. Kuo daugiau jų žmonės gaudavo, tuo daugiau maldų jie prižadėdavo už pyragų davėjų mirusius artimuosius.

Akivaizdu, Vėlinių ir Helovino švenčių siekis tas pats - mirusiųjų pagerbimas. Vienas kitas išskaptuotas moliūgas, šiurpi istorija prieš miegą, tylus savo išėjusių artimųjų prisiminimas, uždegta žvakelė kapuose kuria istoriją ir bendrystę. Vienintelis dalykas, kurio greičiausiai mes visi baiminamės, yra rimties sutrikdymas.

Puoselėkime protėvių tradicijas, bet nebijokime praturtinti jų savita kibirkštėle. Mes visi esame svečiai šioje žemėje.

 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder