Tamsioji ledų pusė: amerikiečių istorikas papasakojo, kodėl XIX a. pabaigoje šis desertas tapo vienu iš pavojingiausių produktų JAV

Tačiau už šio saldaus fasado slėpėsi nerimą keliantys ir nepaaiškinami dalykai. Jie sukeldavo galvos skausmą gydytojams ir sėjo paniką tarp gyventojų. Po ledų suvartojimo dešimtys, o kartais net šimtai žmonių vienu metu kentėdavo nuo sunkių negalavimų. 

O kartais nutikdavo ir dar blogiau...

Progreso kaina

Platus ledų paplitimas XIX a. viduryje tapo įmanomas dėl kelių veiksnių. Kaip pažymi istorikas Edwardas Geistas, tam prisidėjo komercinės prekybos ledu augimas, gausus cukraus gaminimas ir, kas ypač svarbu, rankiniu būdu valdomos ledų šaldymo kameros išradimas. 

Šis prietaisas mechanizavo labiausiai darbo reikalaujantį procesą – mišinio plakimą ir šaldymą, kuris anksčiau buvo atliekamas rankomis indeliuose su ledu ir druska.

Pirmą kartą produktų šaldymo mašiną – šaldiklį – 1846 m. sukonstravo amerikietė Nancy Jones.

Populiariausi buvo „Filadelfijos stiliaus“ ledai, kurių receptas neapėmė kiaušinių, todėl jie buvo pigesni ir prieinamesni nei turtuolių mėgstami kreminiai ledai. 

Dar labiau prieinami buvo variantai su dirbtiniais aromatais.

Tačiau ši saldi revoliucija turėjo ir kitą pusę. Tuo metu higiena buvo tiesiog košmaras, ir tai dar švelniai pasakyta. Pavyzdžiui, ledų pardavėjai net neplaudavo daugkartinio naudojimo stiklinių, o tiesiog juos nušluostydavo ir vėl naudodavo.

Kita pražūtinga praktika buvo jau ištirpusio ledų pakartotinis užšaldymas. Šiandien žinome, kad toks „atšildymo-užšaldymo“ ciklas sudaro idealias sąlygas greitam patogeninių mikroorganizmų dauginimuisi.

Tai, kad ledai yra labai pavojingi, tapo aišku labai greitai. Vienas iš pirmųjų užfiksuotų masinio apsinuodijimo atvejų įvyko 1854 m. Beverli mieste, Masačusetso valstijoje. Vietos festivalio lankytojai susirgo po to, kai suvalgė ananasų skonio ledus.

Incidentą tyrusiems gydytojams apsinuodijimo priežastis buvo susijusi su butilo eterio pagrindu pagamintais aromatais, kurie tuo metu buvo gaminami naudojant sugedusį aliejų. 

Kaltė dėl kitų atvejų buvo priskirta dažikliams, dažnai turintiems mirtinai pavojingo arseno, kuris buvo naudojamas ledams suteikti ryškių, patrauklių spalvų.

Nematomo priešo medžioklė

Gana greitai pavojingi dažikliai ir aromatai išėjo iš mados, tačiau paslaptingų apsinuodijimų ledais banga nesiliovė. Amerikos medikai tiesiogine prasme laužė galvas, bandydami suprasti, kas leduose taip žalingai veikia žmones.

Sunku patikėti, bet savo laiku amerikiečiai kaip maisto dažiklį naudojo nuodingą arseną

1870-aisiais atsirado teorija apie „vanilino apsinuodijimą“, kurį sukėlė dirbtinis vanilės aromatizatorius. Tačiau ši hipotezė turėjo rimtą trūkumą: gydytojai negalėjo paaiškinti, kodėl apsinuodijimai vyko būtent su ledais, o kiti produktai su tuo pačiu vanilinu liko saugūs.

Kai kurie praktikuojantys medikai, pavyzdžiui, daktaras Kailsas iš Filadelfijos, buvo įsitikinę, kad jokios mįslės nėra ir viskas labai paprasta. Gydytojai sakė, kad problemos šaknį reikia ieškoti banaliame persivalgyme.

Vadinamajame ledų festivalyje pažeidžiami visi virškinimo dėsniai. Visi su ypatingu malonumu persivalgo ne tik ledais, tortais, saldainiais ir pan., bet ir įvairiais nesuvirškinamais produktais. 

Dėl to daugelis, kurie per šventę persivalgė, vienu metu pradėjo jausti skausmą pilve, rašė Kailsas.

1880-aisiais mokslininkai apsinuodijimus priskyrė specialiosioms medžiagoms – ptomainams. Jos buvo laikomos toksinėmis junginiais, atsirandančiais dėl bakterijų sukeliamo produktų puvimo. 

Ši teorija buvo plačiai aptariama tarp gydytojų, tačiau netrukus nauja mokslo sritis – bakteriologija – įrodė tokių požiūrių klaidingumą, atskleidžiant tikrąsias maisto sutrikimų priežastis.

Įdomu tai, kad pati ptoaminų teorija buvo aklavietė, tačiau ji netiesiogiai nurodė teisingą kelią – mikrobiologinį teršalą.

Aistros dėl ledų

Taigi, kas iš tiesų slypėjo už šių paslaptingų atvejų? 

Mokslininkai iki šiol negali tiksliai atsakyti į šį klausimą. Edwardas Geistas, analizuodamas istorinius liudijimus, pateikia labiausiai tikėtiną versiją: dažniausiai apsinuodijimų priežastis buvo bakterijos Staphylococcus aureus (auksiniai stafilokokai).

Auksiniai stafilokokai

Šios bakterijos galėjo patekti į produktą iš pardavėjų, turinčių pūlingas odos ligas, arba per pieną iš karvių, sergančių mastitu. 

Netinkamai laikant (t. y. pakartotinai užšaldant) bakterijos aktyviai dauginosi ir gamino enterotoksinus, sukeldamos sunkius simptomus. 

Kai kurie atvejai, tikriausiai, buvo sukeliami kitų patogenų arba, kaip įtarė to meto žmonės, pavojingų priemaišų.

Taip, šiandien ledus galima valgyti be baimės dėl gyvybės. 

Tačiau patogenų evoliucija ir problemos maisto produktų tiekimo grandinėse verčia susimąstyti. Ar galima būti visiškai tikram, kad incidentai, panašūs į tamsią amerikietiškų ledų paslaptį, liko praeityje?

Parengta pagal užsienio spaudą