Kodėl Andalūzija? Mėlynas dangus ir saulė viduržiemyje lietuviui reikalinga tarsi terapija, o pietinėje Ispanijoje tokių orų tikimybė sausį kur kas didesnė nei Klaipėdoje. Bet tikrai ne garantija - mes per savaitę keliskart prasilenkėme su regiono pakrantę talžiusia audra, buvo šiek tiek lietaus, kalnuotose vietovėse kartais nesimatė ne tik dangaus, bet ir nieko per du metrus nuo nosies.
Taip per septynias dienas automobiliu nuvažiavus daugiau nei tūkstantį kilometrų apsuktas gal tik ketvirtadalis Andalūzijos - nėra ko norėti, nes ji plotu didesne už Lietuvą. Regionas labai savitas, pirmiausiai - savo gamta, išsiskiriančia kalnuotomis vietovėmis, neaprėpiamais plotais alyvmedžių sodų, ilga ir įvairia pajūrio pakrante. Daug maurų valdymo ženklų, jų daugiausiai matyti miestų pastatų architektūroje. Kaimai - paprastesni: kvadratiniai, tarsi vienas ant kito sudėti namukai kalnų šlaituose. Būtinai balti.
Daug vietų, į kurias atvežtas užrištomis akimis ir nuo jų nuėmus raištį galėtum ginčytis, kad esi ne Ispanijoje.
Atskridus į Malagą aplankyta Nerja, Granada, El torcal de Antequera gamtos rezervatas, garsusis kelias per tarpeklį Caminito del Rey, po uolomis įsikūręs Setenil de Bodegas miestelis, įspūdingoji Ronda, Gibraltaras, Marbella, Tarifa, Kadizas ir dar keli miesteliai. Visi jie, beje, yra balti ir kalnuotose vietovėse matomi iš tolo, tačiau vienas išsiskiria mėlyna spalva. Tai Juzcar, kurio visi pastatai prieš 15 metų nudažyti mėlynai reklamuojant filmą „Smurfai“. Vietiniams taip patiko, kad jie nutarė spalvą išlaikyti: juk toks vaizdas turistus vilioja kaip medus Mikę Pūkuotuką.
Kas patiko labiausiai? Beprasmis klausimas. Įspūdžiai gilūs ir vienas kitą papildantys, buvo patirčių, kurios neįmanomos niekur kitur, tik ten.
Pavyzdžiui, flamenko pasirodymas Granadoje. Prie Sacromonte kvartalo, su kuriuo ir siejamos šio reiškinio ištakos, sakoma, kad viskas prasidėjo nuo ten įsikūrusių čigonų (nieko čia įžeidžiančio!) vakarojimų prie laužų.
Tai ne šokis, tai meno kūrinys.
Ant nedidelės scenos pasirodo keturių artistų trupė: dainininkas, du šokėjai ir gitaristas - patraukus bent vieną nuo scenos pasirodymas būtų nevisavertis. Skamba gitara, vyras skardžiu balsu kažką uždainuoja, net ir nesuprantant ispaniškai (supratau tik vieną žodį - diablo - kas jųjų kalba reiškia velnią) aišku, kad toje dainoje yra ir širdgėlos, ir pykčio, ir skausmo, tai išduoda ne tik intonacija, bet ir labai išraiškingi artistų veidai.
Ilgos taškuoto audinio suknelės šleifu sceną šluojanti šokėja kartais atrodo tarsi susirūpinusi, įsižeidusi, lyg ignoruoja dainininką, lyg bando žvilgsniu jį nužudyti, lyg gundo, lyg žaidžia su juo. Nežinau, kiek kartų per sekundę ji mediniu bato kulnu sukaukši į grindis, bet garantuoju - daug.
Skamba gitaros garsai, plojimai, garsūs spragtelėjimai pirštais, kaukšintys šokėjų batų kulnai, girdisi ritmingi raginantys šūksniai - chaleo… Valandą trunkančio pasirodymo metu visi trupės nariai bent trumpam atsikvepia, tik ne gitaristas. Atrodo, kad gitara jam - ne darbo įrankis, o partnerė, su kuria jis kalbasi, glamonėjasi, pykstasi, mylisi.
Pusiau nirvana - štai kaip apibūdinčiau tą valandą. Ir tikrai rekomenduočiau visiems viešintiems regione pamatyti tokį pasirodymą, mano manymu, tai reikia patirti bandant bent šiek tiek suprasti vietos kultūrą. Fotografuoti ir filmuoti negalima, tam suteikiama proga pabaigoje. Gal ir gerai, padeda susikoncentruoti ir visą dėmesį sutelkti į sceną, o ne stebėti ją pro objektyvą.
O kalba jie daug ir ne visada mums tai kelia džiaugsmą. Pavyzdžiui, laukiant eilėje prie kasos parduotuvėje - pardavėja su pirkėja gali plepėti tiek, kad statistiniam lietuviui išmuštų kantrybės saugiklius.
Ant dviejų tarpeklio atskirtų aukštų uolų įsikūrusį Rondos miestą verta pamatyti vien dėl supratimo, koks yra išradingas žmogus prisitaikydamas gyventi prie gamtos ir kiek daug jie galėjo nuveikti neturėdami šiuolaikinės technikos. Žinote, koks tas uolas per tarpeklį jungiančio tilto aukštis? Toks pat, kaip aukščiausiu gyvenamuoju pastatu Baltijos šalyse laikomo „Pilsoto“ Gandrališkėse.
Setenil de Bodegas gyventojai uolas išnaudojo dar išradingiau - panašiai, kaip kregždės stogų kraigus: natūralios išgraužos atstoja dalį namo sienų ir stogo. Atrodo įspūdingai, dar įspūdingiau - viduje. Vietinis Antonijus ant savo namo durų yra pakabinęs skelbimą, kad sumokėjus eurą galima apžiūrėti namus. Kol turistai šmėžuoja po vidų, jis virtuvėlėje darėsi pietus ir siūlė užkąsti riešutų arba alyvuogių, daug šypsojosi ir kalbėjo tik ispaniškai.
Beje, įdomu tai, kad turistų gausiai lankomame regione angliškai sunku susikalbėti net su tais, kurių veikla susijusi su turizmu. Tą patyrėme nuomodamiesi būstą nakvynei, maitinimo įstaigose ar parduotuvėse.
O kalba jie daug ir ne visada mums tai kelia džiaugsmą. Pavyzdžiui, laukiant eilėje prie kasos parduotuvėje - pardavėja su pirkėja gali plepėti tiek, kad statistiniam lietuviui išmuštų kantrybės saugiklius. Ir tai labiau ne jų, o mūsų problema. Nes mūsų visuomenėje tokiems dalykams trūksta ir noro, ir laiko, ir - matyt - gebėjimo. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai.
Labai patiko Kadizo senamiestis, gal dėl to, kad šis miestas mūsų plane buvo tik tarpinė stotelė ir jai didelių lūkesčių neturėjome. Gražus miestas, yra puikus turgus, kuriame galima rasti mums egzotiško gatvės maisto. Ten paragavome kepto ryklio - švelnaus skonio baltos žuvies.
Tarp gastronominių atradimų buvo ir empanados, primenančios mūsiškius kibinus, Galicijos austrės - tokios didelės, kad vienu kąsniu nesuvalgysi, iki šios kelionės negirdėta ir vieno kaimelio kavinėje rasta cortijera sriuba: skani, soti, sušildanti.
Bet geriau vieną kartą patirti, nei tūkstantį kartų išgirsti. Todėl, žmonės, keliaukite ir pažinkite. Tai didelis gėris.
Adios.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą