Uolų piešinių paslaptis: kodėl senovės žmonės elnius vaizdavo kaip monstrus

Pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą Altajaus-Sajanų teritorijoje, apimančioje dalį šiuolaikinės Rusijos, Mongolijos, Kazachstano ir Kinijos, gyveno sibiro skifai – klajokliai raiteliai. 

Dar 1980-aisiais, tyrinėdama skifų meną ir ankstesnių Sibiro tautų kultūrinį paveldą, Oregono universiteto meno istorikė Esther Jacobson-Tefer susidomėjo dažnais elnio (Cervus elaphus sibiricus) atvaizdais.

Tačiau pirmieji šio gyvūno atvaizdai atsirado gerokai anksčiau. Naujame tyrime, paskelbtame Cambridge Archaeological Journal, Jacobson-Tefer tiria elnio atvaizdo evoliuciją Vakarų Mongolijos uolų mene – nuo vėlyvojo paleolito (maždaug prieš 12 tūkst. metų) iki ankstyvojo geležies amžiaus pabaigos I tūkstantmečio pr. m. e.

Per šį laikotarpį elnių atvaizdai labai pasikeitė. Pirmieji piešiniai, sukurti iškaltant atvaizdus akmeniniais įrankiais, buvo realistiški. 

Gyvūnai paprastai buvo vaizduojami iš šono, išlaikant anatominius proporcijas – tiek patinai, tiek patelės, kartais su elniukais. 

Jie dažnai buvo vaizduojami šalia kitų ledynmečio gyvūnų, ypač mamutų, vilnonio raganoso ir net stručių. Laikui bėgant scenose pradėjo atsirasti žmonės, o patys elniai tapo dinamiškesni – jie buvo vaizduojami judantys, kartais medžioklės scenose.

Iki bronzos amžiaus pabaigos (maždaug 3000–800 m. pr. m. e.) elnias tapo simboliu, kuris galėjo turėti socialinę ar kultūrinę reikšmę – būti statuso, priklausymo giminei ženklu arba nurodyti lytį. Jo vaizdas tapo vis abstraktesnis: ištempti kūnai, pernelyg dideli ragai, o vėliau ir fantastiniai bruožai, pavyzdžiui, paukščių snapai ir vilko snukis.

„Fizinis elnio virsmas vilku įvyko vėlyvuoju bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje, kai jojimo ant žirgų įvedimas palaipsniui pakeitė žmonių psichiką. Atrodo, kad jie pradėjo jausti, kad plėšrūnų ir transformacijų temos geriau perteikia jų esybę nei natūralistiški elnių ir kitų gyvūnų atvaizdai“, – paaiškino Jacobson-Tefer.

Savo darbe ji taip pat pažymi, kad toks stiliaus pokytis galėjo būti gilesnių aplinkos ir visuomenės pokyčių atspindys.

Viduriniuoju (apie 6200–3000 m. pr. m. e.) ir vėlyvuoju holocenu (po 3000 m. pr. m. e.) klimatas Eurazijos stepėse tapo šaltesnis ir sausesnis. Miškai pradėjo trauktis, o kartu su jais – ir elnių arealas. 

Vietiniai gyventojai palaipsniui perėjo prie pusiau klajokliško gyvenimo būdo ir pradėjo aktyviai naudoti arklius.

„Šis tyrimas rodo, kaip išraiškingos kultūrinio paveldo medžiagos suteikia kritišką vaizdą ne tik apie archeologinę, bet ir psichologinę visuomenės evoliuciją, reaguojant į ilgalaikius klimato pokyčius“, – apibendrino tyrėja.