- Naujojoje Vilnioje esate pamėgta vaikų kirpėja, žmonės apie jus kalba, kad esate labai geras žmogus, o apie gerus žmones mes rašome. Profesiją jūs pati pasirinkote, ar profesija surado jus?
- Aš visą laiką norėjau būti stiuardesė, bet man brolis neleido tokios profesijos rinktis. Esu dirbusi daug darbų, daug metų dirbau parduotuvėje, restorane. Paskui susilaukiau sūnaus ir kilo mintis baigti kirpėjų mokslus, turėjau tokį vidinį norą.
Baigiau „Elizos" mokyklą, bet tuo metu mano vaikas buvo mažas, ir nebuvo tais laikais taip, kad galėdavai išsinuomoti vadinamąją kėdę, galėdavau dirbti, kaip tau patogiau.
Sovietiniais laikais kirpyklos būdavo valstybinės ir turėjai dirbti nuo aštuonių iki aštuonių, ir dvi laisvos. Tai vaiką į darželį nuvedi, o šeštą valandą jo jau negali pasiimti.
Tai išėjo taip, kad baigiau mokslus, bet nedirbau pagal profesiją. Dar mano mamytė sirgo, reikėjo prižiūrėti, kai jai tapo geriau, supratau, reikia dar mokytis, tada baigiau Žirmūnų mokyklą, irgi kirpimo mokslus.
Ir taip prasidėjo mano kirpėjos karjera (šypsosi), kai esi jauna, žalia, juk baisu pradžioje kirpti. Pamenu, mokytoja man pasakė, jeigu eitumėte kirpti vaikų, jūs nieko nebijotumėte. Tada supratau, taip, aš myliu vaikus, einu. Taip ir atsidūriau šioje srityje. Bet šiaip vaikų niekas nenori kirpti.
- Nes su jais ne taip lengva susitarti ir įgauti pasitikėjimą?
- Reikia labai daug kantrybės, juk būna visko, ir verkia, ir šaukia. Žinoma, lengviau moterį pakirpti, padažyti ir paimti pinigus, nei kirpti vaiką, su kuriuo reikia žaisti. Reikia pačiam tapti vaiku, kad psichologiškai galėtum prieiti prie vaiko.
Pamenu, kai dirbau Žvėryne, Šiaurės miestelyje vaikų kirpėja, labai daug klientų atvažiuodavo iš Naujosios Vilnios, o aš netoli jos ir gyvenu, galvoju, reikia kažką daryti ir dirbti sau. Su vyru suradome patalpas Naujojoje Vilnioje ir taip aš čia jau 5 metus dirbu.
Kad ir kaip sunku, man patinka kirpti vaikus, ir ant kelių atsiklaupus kerpu, jei vaikas nesėdi. Vis tiek apkirpti reikia gražiai, tai nėra maži pinigai. Nesvarbu, kad vaikas mažas, visada tėvams norisi, kad jų sūnelis ar dukrytė atrodytų gražiai.
Pastebiu, kad labai nemažai tėvai atveda kirptis autistukų, jie net prisilietimo bijo, reikia rasti priėjimą prie tokių ypatingų vaikų. Nepaisant to, įdomu rasti priėjimą prie vaikučių, tai - menas. Vaikučiai ne taip, kaip suaugę, jie be kaukės. Jei pyksta, tai pyksta, jei džiaugiasi, tai džiaugiasi.
Vaikus kerpu jau 7 metus, tai tik vieną kartą nepavyko apkirpti.
- Jūs minėjote, kad kirpimas kainuoja nemažus pinigus, bet štai mergaitę apkirpote už 10 eurų, dar nesugadinta meistrė esate?
- Esu tikintis žmogus, tikiu, kad jei pats nuoširdžiai duodi, tai ir man bus duota. Kaina yra įvairi, būna, ateina kas mėnesį žmogus kirptis, tai kaip aš jam nuolaidos nepadarysiu?
Padarysiu. Būna, ateina anūkas, tėvas ir senelis kirptis, ateina šeimomis. Tai irgi galiu nuolaidą padaryt. Labai daug ateina pas mane kirptis, kur būna tėtis ir du sūnūs. Tai visus apkerpu.
Kaina priklauso nuo to, kiek darbo reikia įdėti, būna, apkerpi lengvai, būna, prakaitas žliaugia. Kaina gali būti ir 12, ir 14 eurų. Už pinigus ir duoną perki, ir ant duonos tepi.
- O kaip dėl pageidavimų, kaip kas nori kirptis?
- Paaugliams labiausiai rūpi mados. Pati turiu 16 metų sūnų, tai jam būna sunku įtikti. Paaugliams sakau iškart, sakykit tiesiai šviesiai, kaip norite kirptis, o ne už durų.
Žmonės dažnai nuotraukas atsineša parodyti, kaip nori atrodyti. Valio, jei plaukas taip atrodyti leidžia. Bet būna, kad dėl pačių plaukų negali tokio kirpimo padaryti. Juk būna verpetai ir pan.
- Jūsų kirpyklėlė primena žaidimų kambarį, spalvota, žaislai pūpso, sienos - iš filmukų kadrų. Patinka čia vaikams?
- Jeigu čia būtų sietynai kokie, vaikams čia būtų neįdomu. Reikia, kad kažkas primintų namus. Tada vaikai atsipalaiduoja. Būna, ateina vaikai ir nori batus jau nusiauti, nes pasijaučia kaip namie (juokiasi). Kai pas mus ateina žmonės, sako, kad čia jauku, bet nesako, kad gražu.
- Kuo vaikai nori būti, ar sako, kad nori būti ir kirpėjai?
- IT specialistais, „influenceriais", gaisrininkais, policininkais, - štai kuo nori būti vaikai. O kirpėjo profesiją vaikai tai tikrai išbando namie, būna, ateina patys pasikirpę (juokiasi) ir reikia taisyti.
Dažnai mergaitės pačios kirpčiukus nusikerpa. Ir berniukai kokie aktyvūs, būna, patys apsikerpa, tai jiems sakau, tai būsite kirpėjai? Ne, nebūsim kirpėjais, - atsako. Niekas nenori būti kirpėjais.
Per karantiną mamos kirpo savo vaikus, tai visokių liapsusų būta. Ir netyčia plikai skuto, visaip.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą