1. Mudvi su mama dirbome savo parduotuvėje, kai suskambo jos telefonas. „Namai“, – skelbė užrašas ekrane. „Kas yra namuose?‘‘, – paklausė mama. Susimąsčiau – tėtis darbe, sesuo mokykloje, močiutė mirusi… Staiga man pašiurpo kaklas. Juk namų telefonas buvo atjungtas po močiutės mirties, kadangi visi likę šeimos nariai turėjo mobiliuosius… Virpančia ranka mama atskambino.
Telefonas buvo atjungtas.
2. Mano kaimynas buvo malonus pagyvenęs žmogus, visada su juo sveikindavausi. Kai kartą neišgirdau atsakymo, nesukau galvos, maniau, gal nenugirdo. Todėl kai vėliau tą dieną sužinojau, jog kaimynas jau savaitę miręs nuo širdies smūgio, negalėjau patikėti.
3. Prisnūdau svetainėje. Atsibudau vidurnaktį ir nukėblinau per ilgą koridorių link savo kambario.
Koridoriaus gale stovėjo švytinti ponia. Kai ji atsisuko į mane, pajutau nenusakomą pyktį. Iki šiol pamenu, jog jos burna nejudėjo, bet nuskambėjęs balsas buvo aukštas ir garsus: „Vaikai turi būti lovoje, LOVOJE!“.
Užsimerkiau ir susigūžiau ir ėmiau šauktis tėvų. Jie atbėgę įtikino, kad tai tebuvo sapnas.
Visgi paskui sužinojome, jog prieš mus name gyveno nedora ponia, ėmusi globoti vaikus vien dėl piniginių lengvatų, o šiaip mušusi juos kiekviena proga. Mano broliai taip pat matė vaiduoklę, tėvai – ne. Bet pastarieji ir nesiskundė, nes mes, vaikai, eidavome į lovą be kalbų.
Dabar, kai rašau tai, vis dar ima šiurpas. Tebeatsimenu tą juodą neapykantą, sklidusią iš tos moteris… Manau, kad ji tikrai linkėjo man blogo.
4. Kaimynas turėjo išskirtinumą – stovėdamas visada lengvai siūbuodavo pirmyn atgal. Jis jau buvo pagyvenęs, tad kai kartą pro langą pamačiau vyrus, kraunančius jo daiktus į didelį automobilį, o jį patį stovintį šalia, pamaniau, jog vyksta kraustymasis į slaugos namus.
Vėliau sužinojau, kad kaimynas mirė balandį. O aš jį mačiau birželį…
5. Kai buvau maža, iš močiutės gavau dovanų porcelianinę lėlę. Laikiau ją ant naktinio staliuko ir vis pastebėdavau judant bei keičiant pozą, tad atidaviau seseriai. Jau po pirmos nakties sesuo suskaldė lėlę plaktuku, nes „ji judėjo“.
6. Nors nebuvau labai artima savo a.a. pusseserei, vis tiek ilgėjausi jos… Ir štai sykį žiūrėdama televizorių išvydau baltai mėlyną figūrą, artėjančią prie manęs. Po kelių akimirkų supratau, kad ta figūra turi pusseserės veido bruožus… Pakėliau ranką ir pamojau jai. Ji nusišypsojo ir pamojo atgal.
Kadangi tai įvyko pakankamai greitai po jos mirties, manau, jog ji grįžo pasakyti, jog viskas gerai.
7. Dirbau labai sename viešbutyje, ir teko girdėti nemažai istorijų apie įvykius rūsyje… Ir pati siurbdama koridorių mačiau keistą šešėlį, panašų į moterį su ilga suknia.
8. Draugės tetos žaidė su dvasių lenta ir paklausė, už ko ištekės jaunėlis broliukas. Dvasia pasakė vardą ir pavardę ir po 18 metų brolis iš tiesų vedė moterį tokiu vardu.
9. Lankėme Vakarų Virdžinijos valstijos kalėjimą ir uždavinėjome galimoms dvasioms klausimus, viską įrašėme ir vėliau įrašą perklausėme. Po to, kai įraše paklausėme dvasios (-ų), ar nori, kad išeitume, perklausydami išgirdome ir silpną atsakymą: „Taip, geros nakties“.
10. Mano sesuo vaikystėje turėjo įsivaizduojamą draugą, kurį vadino Frymiu. Kartą mama paklausė, kodėl jo toks keistas vardas, ir ji paaiškino, jog jis dažnai taip sako – free me (išlaisvink mane).
Ar ir Jums teko patirti ką nors neįprasto?
Pasidalinkite komentaruose!
Parengė: E.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą