„Vandens stiklinė, apie kurią kalbame, mūsų kultūroje buvo atsisveikinimo ritualo dalis: ją pastatydavo prie mirštančiojo galvūgalio, kad siela nusipraustų ir išeitų.
Ji simbolizavo ne tiek fizinę pagalbą, kiek gailestingumo išraišką, sprendimą būti šalia žmogaus paskutinėmis jo gyvenimo valandomis.“ Neturime nieko prieš gailestingumą, bet kodėl būtent šis posakis sukelia tokią neigiamą reakciją?
Pirmoji ir akivaizdžiausia priežastis – „šie jaunai porai skirti žodžiai metaforiškai nurodo prievolę pagimdyti vaiką, nepriklausomai nuo to, ar jie nori ir turi galimybių.
Vietoj nuoširdaus pokalbio – klišinis reikalavimas. Visiškai neaišku, iš kur jis atsirado, bet jaunieji tarsi turėtų jam paklusti. Posakis apie stiklinę nuvertina potencialių tėvų ketinimus ir pavirsta reproduktyvios prievartos išraiška. O kaip ir kiekviena prievarta, ši taip pat greičiau sukelia atstūmimą ir protestą negu sutikimą“.
Nuo tam tikro momento vyresni žmonės tikisi palaikymo, bet kartu ir bijo savo bejėgiškumo
Antroji priežastis – ši frazė dažnai susijusi su šeimos nusistatymu. „Tu esi tas, kuris senatvėje man paduos stiklinę vandens!“ – taip suformulavus vaikas tampa suaugusiojo įkaitu. Iš tikrųjų tai paslėptas įsakymas „gyvenk dėl manęs“.
Kas gi mokės džiaugtis tuo, kad yra gimęs tenkinti kito, „aukščiau stovinčio“ poreikius?
Trečioji, ne tokia akivaizdi, bet ne ką mažiau svarbi negatyvaus požiūrio priežastis – šiuolaikinės visuomenės nenoras prisiminti, kad gyvenimas netruks amžinai. O tai, ką bandome nutylėti, apauga baimėmis, mitais ir, be abejo, stereotipais, kuriais pakeičiamas nuoširdus problemos aptarimas.
Bet problema niekur nedingsta: nuo tam tikro momento vyresni žmonės tikisi palaikymo, bet kartu ir bijo savo bejėgiškumo. Šios dramos dalyvius lydi kartėlis ir išdidumas, kaprizai ir irzlumas.
Kiekvienas jų tampa vandens stiklinės stereotipo įkaitu: vieni jo laukia, kiti tarsi privalo paduoti – nedelsiant ir be jokių tarpininkų (juk liaudies išmintis negali klysti).
Neturėdami asmeninės patirties ir remdamiesi socialinėmis taisyklėmis, vaikai atsiduoda rūpesčiui ir pamiršta apie savo poreikius
Tėvų senėjimas – tai kartu ir vaikų augimas.
Hierarchija šeimoje keičiasi: mes tarsi turime tapti savo tėvų mamomis ir tėčiais. Tie, kuriuos laikydavome pačiais stipriausiais, staiga tampa „maži“ ir vargsta.
Neturėdami asmeninės patirties ir remdamiesi socialinėmis taisyklėmis, vaikai atsiduoda rūpesčiui ir pamiršta apie savo poreikius. Savo ruožtu tėvai arba protestuoja, arba „prikimba“ prie vaiko, kad pasidalintų su juo vienatvės ir mirties baime. Ir vieni, ir kiti pavargsta, taip pat slepia ir slopina pyktį vieni kitiems.
Kiekvienas turi baimių ir skausmo.
Bet keičiantis vaidmenims, vis dar galime vieni kitiems padėti ir išsaugoti meilę. Visai nebūtina praleisti prie ligonio lovos visą laisvą laiką arba savarankiškai atlikti medicinines procedūras.
Vaikai ir tėvai gali nustatyti asmeninių galimybių ribas ir dalį užduočių deleguoti specialistams. Ir vieni kitiems pabūti tiesiog mylinčiais ir artimais žmonėmis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą