- Išpildėte seną svajonę – persikėlėte į užmiestį. Atsibodo miesto šurmulys?
- Dar vasarą pradėjome statyti naujuosius namus, bet vienos priežasties nėra - supuolė keletas dalykų. Norėjosi persikelti, nes mano pagrindinis darbas yra muzika. Anksčiau gyvenome gamybiniame rajone, o tai su kūryba nelabai siejosi.
Dabar gi šuniukai laksto ir paukščiukai čiulba, tad aplinka ir galimybės visai kitokios.
Kitaip tariant, tai man buvo svarbu įgyvendinti žvelgiant iš profesinės pusės. Per karantiną ne tik kad nesumažėjo veiklų, bet dar jų atsirado ir daugiau –užsiėmiau statybomis, susipažinau su namais, per tą laiką Irena pradėjo dažyti, užsiėmė baldų restauravimu, įvairiais dizaino darbais.
- Likus savaitei iki karantino pradžios, sakėte, kad degate noru pasidalinti visu gyvenimo turiniu su klausytojais. Visgi situacija pasikeitė. Kaip išgyvenote tuos metus?
- Buvo suplanuoti jubiliejiniai koncertai arenose, bet dėl pandemijos teko juos metams nukelti. Ir nors šiandien situacija dar nėra džiuginanti, tikiuosi, kad rudenį jau galėsime pasimatyti su ištikimais klausytojais.
Ramiai ir tykiai tas laikas praėjo, turbūt kaip ir kiekvienam atlikėjui. Sakyčiau, mūsų sektoriuje visi medituoja, bet aš veiklos turiu.
Per tuos metus stebėdamas aplinkinius pamačiau, kad jeigu kas nors atsitinka ne taip, žmonės susierzina, pykstasi. Nepaneigsi, šiandien erzelis Lietuvoje vaikšto. Todėl bandau išlaikyti pozityvumą, elgtis kiek įmanoma ramiau.
Kadangi visą gyvenimą buvau degtukas, to, ko anksčiau nepavyko padaryti, stengiuosi atsigriebti dabar.
Bandau gerąsias charakterio savybes perimti iš žmonos. Man reikia iš jos pasimokyti ramybės, kad nedegčiau kaip ugnis. Ir dažnai susimąstau, kad reikėtų visiems daugiau šypsotis, nes esame per daug niūrūs.
Nė vieno dalyko, jei suklydai ar tai padarė kas nors kitas, nėra nepataisomo. Svarbiausia esi gyvas ir sveikas, daugiau nieko nereikia.
- Vis dėlto gyvų reakcijų atlikėjai tikriausiai pasiilgo ir nebeužtenka tik matomų skaičių internete?
- Su tokia intencija ir įrenginėjau naująją įrašų studiją, kad galėčiau transliuoti tiesioginius koncertus. Viskas įmanoma. Scenos žmonėms bendravimas su ištikimais gerbėjais yra svarbiausias. Net neabejoju, kai mus išleis, kiekvieną išbučiuosime.
- Be to, kad esate prodiuseris ir dainų atlikėjas, prieš dvejus metus pasukote ir į verslą – pradėjote kepti šakočius. Kaip čia sekėsi karantino metu?
- Verslas atsirado netyčia, visiškai iš pašonės, kai Airijoje gyvenantis draugas pasiūlė tai daryti. Bet prireikė ir laiko pagalvoti. Kadangi amžius eina į TĄ pusę, pagalvoji, kad muzika visada neužsiimsi, todėl ant kairės rankos mažojo piršto reikia kokią nors kitokią gyvenimo dalelytę turėti.
Man tai – iššūkis, nes gyvenime nieko bendro su tuo nesu turėjęs.
Per karantiną vis tiek žmonės ir toliau šakočius valgo, nesiskundžiame. Radome terpę, šeima visa dirba ir aš esu laimingas. Man gerai. Tai sakau turint omeny, kokia situacija yra Lietuvoje.
- Žmona, kaip suprantu, tokį jūsų posūkį priėmė su nuostaba, net uždarėte jos šokių studiją, kurioje įsikūrė šakočių kepykla?
- Ji puikiai šoko ir prie šakočių aparato, turėjo ką veikti (Šypsosi.).
- Dažnas matydamas jūsų bendrą veiklą tiek scenoje, tiek už jos ribų, bando išsiaiškinti tvirtų santykių paslaptį…
- Ji paprasta: pirmus dešimt metų mes išsitaškėm, kitus penkerius glūdinom santykius, dar kitus penkerius atradome daug bendrų pomėgių. O pandemija leido ją pažinti dar kartą, įsimylėjau iš naujo. Tik man gaila tų žmonių, kurie išsiskyrė karantino metu.
- Vasarą šventėte jubiliejų. Sakėte, kad jaučiatės kaip „jaunas arklys“. Ar jums aktualūs skaičiai pase ar visgi jums metų tiek, kaip jaučiatės?
- Jokių skaičių nėra. Ir net nepadoru, kai pasižiūriu, ką veikia kiti bendraamžiai. Dabar jau taip nesitaškau kaip anksčiau, o apie amžių primena tik anūkai. Kol kas net neįsivaizduoju savo senatvės.
- Sūnūs užauginti, o jauniausias jų – Vakaris, panašu, kad bando pasukti jūsų pėdomis…
- Gaila, bet taip. Man atrodo, kad jis ilgai kankinsis, nes muzikinėje erdvėje šiais laikais yra kiek sunkiau. Jis iki pilnametystės su muzika nieko bendro neturėjo, buvo sportininkas. Bet vieną dieną baigęs vidurinę atėjo ir pasakė: įstojau į Londono universitetą – garso įrašų ir prodiusavimo kursą.
Kadangi nieko apie tai nežinojau, man buvo šokas.
Iškart pasakiau, bet gi tu nieko bendro su muzika neturi.
Tiesa, jis atkaklus. Grįžęs po pirmosios pandemijos iš užsienio, liko Lietuvoje ir kiekvieną dieną mokosi to, ką aš dariau nuo pirmosios klasės. Nuotoliniu būdu mokosi fortepijono, namuose įsirengė studiją – sėdi ten dieną ir naktį, dirba.
Taip pat su draugu įkūrė prodiuserinę kompaniją. Ir kadangi Vakaris yra jaunas, jam viskas greičiau pavyksta. Kai išvyko studijuoti, namuose buvo tokia tuštuma, bet dabar jausmas kiek kitoks – žinau, kad jis šalia, tik beveik jo nematau.
Žinoma, iš vienos pusės, kai jis nusprendė nebesimokyti, nes prasidėjo ir pandemija, man buvo labai gerai, kad jis grįžo. Iš kitos – gaila, kad mokslų nebaigė. Svarbiausia, kad jis dirba ir jeigu taip darys toliau, paukštis tikrai jam turėtų atskristi.
- Ar kryptingai stengėtės, kad vaikai pasirinktų konkrečias specialybes?
- Mano sūnūs darė, ką norėjo. Nenorėjau jų kreipti į muziką. Nieko nepatarinėjau, kadangi pirmieji du baigė vidurinę Anglijoje. Kokią jie specialybę pasirinko, man nebuvo svarbu. Bet turėjau vienintelį tikslą – prisivilioti juos į Lietuvą. Jie sugrįžo, patiko, sukūrė lietuviškas šeimas ir aš esu laimingas.
- Džiaugiatės ne tik vaikais, bet ir anūkais – galbūt jie jau muzikuoja?
- Jie kiekvieną dieną leidžia pas mane, nes dabar gyvename šalia. Muzikuoja abu, ypač Barbora, ji tikrai bus muzikantė. Neseniai ji man pasakė: aš būsiu žvaigždė. Atsakiau: gerai, reikia to siekti, daug dirbti, tada ir būsi.
- Girdėjau, kad turite receptą, ką reikia daryti, kad maži vaikai įsimylėtų senelius…
- Mane močiutė ir senelis labai mylėdavo. Kai atsirado anūkai, mano požiūris yra toks – tėvai vaikus auklėja, kontroliuoja, o aš jais džiaugiuosi. Su tam tikromis išlygomis jie daro praktiškai viską, ką nori. O kokio nors vieno recepto tikrai nėra.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą