Laisvamanis Erškėtyno koplyčios statytojas

Vieniems be kaltės kaltiems pasmerktiesiems likimui lėmus pavyko išlikti, kai kitų kūnus priglaudė Lietuvos žemė, ir jų kapai šiandien dažniausiai nežinomi. Tarp tų pasmerktųjų, kuriems pavyko išlikti, buvo ir darbėniškis auksinių rankų meistras Vytautas Rupšys (1907–1985).

Jis gimė XX a. pradžioje Darbėnuose, gausioje Kazimiero Rupšio ir Magdalenos Vinkaitės šeimoje, kurioje iš gimusių 12 vaikų užaugo 8. Ji gyveno gana kukliai, savo namų neturėjo, juos nuomodamasi pas žmones.

Šeimos galva buvo geras mūrininkas, kurio paslaugos darbėniškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo labai reikalingos – sumūryti namą, ūkinį pastatą, krosnį su kaminu ir pan. reikėjo daugeliui.

Gausią šeimą – joje užaugo 6 broliai ir 2 seserys – išmaitinti buvo nelengva, tad vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, stengėsi išmokti amato, nes siekti mokslo nebuvo lėšų.

Vytautas, Darbėnuose baigęs pradinius mokslus, nuo paauglystės tapo savo tėvo padėjėju, stengėsi perimti jo profesinius įgūdžius ir tai jam gerai sekėsi.

Matydamas sūnaus profesinį tobulėjimą, tėvas jam patikėdavo vis sudėtingesnius darbus, kol, sulaukęs pilnametystės, jis pradėjo dirbti savarankiškai ir Darbėnų apylinkėse greitai išgarsėjo kaip geras, sąžiningas, nevartojantis alkoholio pareigingas savo amato meistras.

Atlikęs privalomąją dvejų metų karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje jis grįžo į Darbėnus ir čia toliau tęsė savo profesinę veiklą.

Lazdininkų kaimo gyventojai Barborai Pocienei (1854–1953) paskleidus žinią, kad jai 1926 m. Sekminių naktį apsireiškusi Švč. Mergelė Marija, netrukus jos pastangomis Kadagynų kaime, prieš Erškėtyno šaltinio, buvo pastatyta medinė koplytėlė, kurios vietoje 1930 m., Lietuvai švenčiant Vytauto Didžiojo 500 metų gimimo jubiliejų, tikintiesiems ir dvasininkams surinkus reikiamas lėšas, buvo nuspręsta pastatyti mūrinę koplyčią, kurią pastatyti buvo patikėta jaunam gabiam meistrui V. Rupšiui.

Jis su pagalbininku Erškėtyno koplyčią išmūrijo pagal Darbėnuose 1910 m. Magdalenos Vitkauskytės, švietėjos Onos Vitkauskytės (1865–1928) motinos pastangomis pastatytos neogotikinės koplyčios pavyzdį.

Erškėtyno koplyčia nedidelė, 4x6 m, neogotikinio stiliaus raudonų plytų mūro, kampuose sustiprinta kontrforsais.

Simetriškas pastatas su laiptuotu frontonu ir iškylančiu dvišlaičiu atiku, kurio viršuje įtaisytas kryžius.

Sekminių šv. Mišios prie Erškėtyno koplyčios 1931 m. Nuotr. iš Marijono Daujoto archyvo

Atiko viduryje įspausta koplyčios pastatymo data su inicialais 1930/VDM.

Pagrindinio fasado viršutinė dalis ir frontonas nutinkuoti baltu tinku. Profiliuotų plytų karnizas fasado viršuje eina pastato ir frontono perimetru.

Pagrindiniame fasade įrengta segmentinė arkinė durų anga su dvivėrėmis durimis. Šoniniuose fasaduose segmentinės arkos formos angose įstatyti langai.

Koplyčios viduje įrengtas altorius su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Pastačius koplyčią ji netrukus buvo pašventinta, gausiai dalyvaujant iškilminga procesija iš Darbėnų atėjusiems kunigams, vienuoliams, tikintiesiems.

Kasmet antrą Sekminių dieną į šią vietą gausiai rinkdavosi tikintieji, čia šv. Mišias aukodavo Darbėnų bažnyčios kunigai.

1935 m., įvykus didžiulei nelaimei – sudegus Darbėnų bažnyčiai ir netrukus surinkus pinigus jai atstatyti, V. Rupšys, buvo vienas aktyviausių talkininkų ją atstatant, plytelėmis vienas pats išklojęs bažnyčios grindis, talkinęs vykdant stogo klojimo darbus.

Jis, būdamas laisvamanis, tikinčiuosius ir tikėjimą gerbė, o į klausimą, kodėl eidamas bažnyčioje pro altorių jo priklaupdamas nepagarbina, atsakydavo, kad jis keliais yra išvaikščiojęs šią bažnyčią daugiau už visus tikinčiuosius kartu sudėjus.

Aukščio nebijojusį Vytautą darbėniškiai matydavo ir atliekant įvairius darbus ant bažnyčios bokšto stogo.

1938 m. lapkričio 24 d. Darbėnų bažnyčioje buvo palaiminta jau brandos pasiekusio V. Rupšio ir jaunos merginos 1920 m. gruodžio 17 d. gimusios Barboros Prušinskaitės katalikiška santuoka, kurios vienas liudininkų buvo bažnyčios vargonininkas jaunojo bičiulis Stasys Japertas.

Tolerantiškų žmonių, gerbusių vienas kito apsisprendimą tikėti ar ne, šeima gyveno darniai ir draugiškai.

Statant Grūšlaukės medinę septynmetę mokyklą 1949–1950 m. V. Rupšys – antras iš dešinės. Nuotr. iš Rupšių šeimos archyvo

Vytautas buvo darbštus ir pareigingas, nerūkė ir nevartojo alkoholio, kas tuo metu tarp vyrų buvo reta.

O jo 5 broliai, taip pat Darbėnuose garsėję kaip geri amatininkai, po atliktų darbų mėgo ir pasilinksminti, taip pat buvo laisvamaniai, nelankė bažnyčios, nors vienas jų Vladas giedojo bažnyčios chore.

Kadangi tuo metu darbo savaitė trukdavo 6 dienas, laisvą nuo darbo sekmadienį Vytautas mėgdavo praleisti gamtoje, miške, medžiodamas, kai jo žmona, kaip ir daugelis darbėniškių katalikų lankydavo bažnyčią, giedojo jos chore.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR-Vokietijos karui, nacistinė kariuomenė Darbėnus užėmė pirmąją karo dieną.

Karo pradžia tapo ir ženklu pradėti sukilimą prieš sovietinius okupantus.

Po brutalių sovietinio režimo represijų, 1941 m. birželio 14 d. trėmimų, kai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išvežta dešimtys tūkstančių įvairių tautybių Lietuvos gyventojų, jos žmonės jautė komunistams ir represijų vykdytojams pagrįstą neapykantą.

Deja, ši neapykanta daugumai represijų organizatorių ir jų vykdytojų spėjus pasitraukti į SSSR gilumą, krito ant sovietinės propagandos suklaidinto vietinio jaunimo, profesinių sąjungų narių, laisvamanių ir kitaminčių pečių.

Darbėnų bažnyčios klebonas Anupras Bardauskas su parapijos mergaitėmis jų Pirmosios Komunijos dieną, XX a. 4-as deš. Nuotr. iš autoriaus archyvo

„Atsiskaitymo“ valandomis, kai buvo ieškoma priešų – „komunistų ir komjaunuolių“, nemažai lietuvių šeimų neteko savo tėvų, brolių ir seserų, buvo pralietas nekaltas kraujas, tad žydų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių beprasmių žudynių negalima pamiršti.

Tuo metu žmogaus suėmimas be rimto pagrindo ir be jokio tyrimo buvo tolygus perdavimui sušaudyti, tai atliekant labai lengvabūdiškai ir netgi suvedant asmenines sąskaitas.

Darbėnuose, kaip ir visoje Lietuvoje, susikūrusi pagalbinė policija, turėjusi užtikrinti viešąją tvarką ir žmonių saugumą, besitraukiančiai sovietinei kariuomenei neleisti žudyti šalies žmonių ir naikinti jos turto, taip pat uoliai ėmėsi ieškoti ir suiminėti vietinius „komunistus“, nors tarp jų tikrų komunistų nebuvo, nes jie atvažiuodavo iš Kretingos.

Birželio 28 d. buvo areštuoti jiems priskirti 5 broliai Rupšiai, tarp jų ir Vytautas, ir uždaryti policijos pastato rūsyje.

Apie tai sužinojusi Vytauto žmonos motina Veronika Prušinskienė pagalbos kreipėsi į Darbėnų bažnyčios kleboną Anuprą Bardauską (1881–1964), kad jis padėtų išgelbėti jo gyvybę.

Dvasininkui dėl savo autoriteto pavyko įkalbėti paleisti iš suėmimo nors vieną brolių – Vytautą, kai kiti 4 broliai už savaitės be jokio tyrimo, kaltės įrodymo ir teismo buvo nužudyti Kretingos saugumo policininkų, o jų kūnai užkasti pačių nužudytųjų išsikastoje duobėje Kretingos žydų kapinėse.

Mirties išvengęs V. Rupšys stengėsi vien savyje išgyventi beprasmę savo brolių mirtį, sielos ramybę ir užsimiršimą surasdamas darbe Darbėnų apylinkėse ir kaimyniniuose miesteliuose.

1945 m. jo šeimos gyvenimas kiek prašviesėjo gimus sūnui Vytautui, kuris užaugęs taip pat tapo statybininku ir pratęsė Rupšių šeimos tradiciją.

Pokario metais toliau tęsė laisvai samdomo statybų meistro veiklą, jokio oficialaus darbo nedirbo, nestojo ir į susikūrusį Darbėnų kolūkį.

Gerai pažinodamas apylinkių miškus, savo laisvalaikį jis skyrė medžioklei, iš kurios beveik visada grįždavo su vienokiu ir kitokiu laimikiu.

Nors pokariu miškuose vaikščioti buvo pavojinga, Vytautas juose jausdavosi drąsiai, nes jį gerai pažinojo ne tik partizanai, žinodami, kad jis jų neišduos, bet ir vietiniai stribai.

V. Rupšys prie Laukžemės dvaro rūmų, XX a. 7-as deš. Nuotr. iš Rupšių šeimos archyvo

Pokario metais Kretingos rajone prasidėjus naujoms statyboms ar pastatų restauracijoms Vytautas tapo aktyviu jų dalyviu.

Jis keletą kartų prisidėjo prie Laukžemės dvaro rūmų restauravimo: 1948 m. juos pritaikant mokyklai ir vėliau, XX a. 7-ame dešimtmetyje, Grūšlaukės septynmetės mokyklos 1949–1950 m., Darbėnų vidurinės mokyklos jau kartu su savo sūnumi Vytautu 1964 m. ir kitų visuomeninių objektų statybos.

Vytautas su savo sūnumi buvo laukiami svečiai ir spalio 17 d. įvykusiame šios naujos mokyklos iškilmingame atidaryme.

Kaip prisimena Laukžemėje gyvenanti 1937 m. gimusi Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė, Grūšlaukės mokyklos statyboje dalyvavo ir jos tėvas patyręs meistras Kazimieras Lukošius (1887–1961).

Jos pareiga buvusi pirmadienio rytą savo tėvą iš šalia Laukžemės esančio Medomiškio kaimo, kur tuo metu gyveno jos šeima, nuvežti arkliu į Grūšlaukę, pakeliui paimant tris vyrus iš Darbėnų, tarp kurių buvo ir V. Rupšys, o šeštadienį po darbo juos parvežti atgal, nes statybos laikotarpiu jie gyvendavo pas vietos žmones, namo tegrįždami tik sekmadieniui.

V. Rupšys – Darbėnų vidurinės mokyklos statytojas, 1964 m. Nuotr. iš Rupšių šeimos archyvo

Vytautas 1957 m. padėjo namus pastatyti ir savo seseriai Sofijai, gyvenusiai Klaipėdoje, jam padedant jos sūnui Edvardui Malinauskui (gim. 1937 m.), tapusiam žinomu Lietuvoje dailininku marinistu.

Jo rankomis išmūrytų krosnių, įvairių pastatų ir dabar dar galima surasti Darbėnuose bei apylinkėse pas vietos žmones.

Rupšių šeimos archyve išlikusios nuotraukos, kur V. Rupšys įsiamžinęs jau išnykusių ar šiandien apleistų pastatų fone, tapo ir istorine vertybe, nes yra gana retos.

Sulaukęs pensinio amžiaus, V. Rupšys pensijos iš valdžios neprašė, toliau dirbdamas savo mėgstamą jau ramesnį darbą, gamindamas iš akmens ir betono antkapių paminklus, kuriuos šiandien galima dar pamatyti Darbėnų, Kretingos ir aplinkinių miestelių kapinėse.

Šį pasaulį V. Rupšys paliko 1985 m., grįžęs namo ir prisėdęs pailsėti po medžioklės.

Palaidotas šeimos kape, kurį puošia jo paties pastatytas paminklas.

Tokia šio paprasto, darbštaus, kūrybingo darbėniškio gyvenimo istorija, galėjusi pasibaigti 1941 m. vasarą, kaip ji pasibaigė tūkstančiams nužudytų kaip „komunistai“ Lietuvos žmonių ir to mes iki šiol stengiamės neprisiminti, nors tai taip pat yra mūsų istorijos dalis.

Šių nužudytųjų artimieji ir giminės jau 80 metų nešioja jų kaltės šešėlį, nors šios kaltės, už ką jie nusipelnė aukščiausios mirties bausmės, niekas net nebandė įrodyti.

Kaip kaltės ir keturių V. Rupšio brolių: Gedimino, Kęstučio, Vlado ir Alberto.