Lėktuvo katastrofą išgyvenęs žmogus, praėjus 50 metų apie „Andų stebuklą"

Buvo penktadienis, 1972 m. spalio 13 d., ir Fernando Parrado sėdėjo devintoje lėktuvo, kuris turėjo išskristi iš Montevidėjaus į Santjago de Čilę, eilėje. 

Jo geriausias draugas Panchito paprašė pakeisti vietą, kad jis galėtų būti prie lango ir stebėti vaizdą. 

Panchito žuvo lėktuvui sudužus. 

Po avarijos Parrado keturias su puse dienos buvo ištiktas komos, bet atsigavo ir atsidūrė vienas viduryje Andų kalnų. 

Jis išgyveno 72 dienas ten, kur niekas neturėtų išgyventi, - daugiau kaip 3 000 m aukštyje, be tinkamos įrangos, vandens ir maisto, būdamas 22 metų amžiaus. 

Jis dešimt dienų žygiavo ieškodamas pagalbos, įveikdamas kalnus ir ledynus, kurių bijo ir labiausiai patyrę alpinistai. 

Fernando Parrado, arba Nando, kaip jį vadina draugai, yra vienas iš 16 išgyvenusiųjų vieną neįtikėtiniausių praėjusio amžiaus istorijų.

Apie ją buvo parašyta knyga ir sukurtas filmas.

Praėjus penkiasdešimčiai metų po nelaimingo atsitikimo, F. Parrado sako, kad šią dieną jam nėra ko minėti, o veikiau pagerbti tuos, kurie liko gyvi. 

"Neturėčiau su jumis kalbėti. Turėčiau būti miręs. Palaidotas ledyne prieš 50 metų", - sakė jis "Euronews".

Vyko į Čilę žaisti rungtynių

Parrado buvo jaunas Urugvajaus regbio mėgėjų komandos žaidėjas. Kartu su seserimi ir motina jis buvo tarp 45 žmonių, vykstančių į Čilę žaisti rungtynių su savo šalies čempionais. 

Kelionės viduryje, skrendant virš Andų kalnų masyvo, prasidėjo turbulencija. 

"Lėktuvų katastrofos visada įvyksta dėl keleto priežasčių: per mažos galios lėktuvo, pakrauto iki galo, blogų oro sąlygų, ne tokios patyrusios įgulos ir t. t.", - sakė jis.

Lėktuvas smigo žemyn, o kai išniro iš debesų, visiems lėktuve buvusiems žmonėms tapo aišku, kad Andai ne tik atrodo esantys labai arti.

Iš tikrųjų smūgis buvo neišvengiamas.

Lėktuvas, kuriuo jie skrido, sudužo maždaug už 150 km į pietus nuo Santjago de Čilės.

Iš pradžių 33 žmonės liko gyvi, nors kai kurie buvo sunkiai sužeisti. 

"Sudužome viduryje Andų kalnų, - sako Parrado. "Mes buvome mažiausiai tikėtina grupė, kuriai teko patirti tokias sąlygas."

Vienas didžiausių iššūkių buvo nepalankios oro sąlygos.

Sniegu padengtame kraštovaizdyje temperatūra siekė minus 30 laipsnių Celsijaus.

"Atvykome iš paplūdimio, iš Montevidėjaus, o 95 proc. vaikinų niekada gyvenime nebuvo lietę sniego ar matę kalnų."

Šiandien "technologijų dėka ši tragedija būtų pasibaigusi per 8 ar 10 valandų". 

Pirmąsias keturias dienas Parrado išbuvo komos būsenoje, kurią jis apibūdina kaip "absoliutų juodą pragarą". 

Atsibudęs jis pirmiausia sužinojo, kad jo motina ir sesuo Susi, taip pat du geriausi draugai Panchito ir Guido yra žuvę. 

"Civilizacijoje galbūt būčiau susigūžęs taip, kad nebūčiau galėjęs atsikelti, bet aš neturėjau tam laiko", - sakė Parrado.

Fernandas tvirtina, kad išgyvenimo instinktas neleido jam galvoti apie nieką kitą, kaip tik sugalvoti, kaip iš ten ištrūkti. 

"Mano protas leido susitelkti tik į kovą su šalčiu, alkiu, baime ir nežinomybe." Skausmas dėl artimųjų netekties atėjo vėliau.

Po savaitės per radiją juos pasiekė žinia, kad komandos nutraukia paieškas ir lauks, kol pasibaigs žiema - pietų pusrutulyje ji trunka nuo birželio iki rugpjūčio - ir ieškos kūnų. 

"Tą akimirką mane beveik apėmė panika, bet prisiminiau, kad panika tave nužudo, o baimė išgelbsti", - paaiškino Parrado. 

3 575 m aukštyje virš jūros lygio, be apsauginių drabužių ir nematydami horizonto, nes aplink juos plytėjo ledynai, išgyvenusiųjų grupė nusprendė palaukti vasaros ir leistis žemyn. 

Parrado mano, kad grupėje vyravęs pasitikėjimas, empatija ir draugystė buvo pagrindiniai elementai, padėję jiems išgyventi.

Parrado prisipažįsta, kad lediniai vėjai nebuvo vieninteliai priešai, su kuriais jiems teko susidurti: "Nežinojimas, kada vėl valgysi, yra pati baisiausia baimė, kokią tik gali patirti žmogus. 

"Tai baisus nerimas, kurio negali suprasti, kol kūnas nepradeda savęs vartoti." 

Iki oro sąlygų pagerėjimo dar buvo likę du mėnesiai, todėl išgyvenusiems teko griebtis maitintis žuvusių draugų kūnais.

"Mes visi sudarėme visiškai neįsivaizduojamą paktą, buvome pirmieji žmonės, sąmoningai paaukoję savo kūnus (kad kiti galėtų gyventi)."

Sunkiausias sprendimas

Laikui bėgant oras pagerėjo, tačiau liko tik 16 išgyvenusiųjų - mažiau nei pusė tų, kurie išgyveno smūgį. 

Parrado tuo metu atėjo sunkiausias sprendimas: palikti sudužusio lėktuvo fiuzeliažą ir eiti ieškoti pagalbos. 

Jis iki šiol nežino, kaip galėjo priimti tokį rizikingą sprendimą - ar tai buvo baimė, ar drąsa, paskatinusi jį nusileisti nuo to ledyno.

"Galbūt tai buvo mano meilė tėvui; aš tiesiog norėjau grįžti pas jį", - sakė Parrado. 

Jis ir jo draugas Roberto Canessa išsiruošė ieškoti pagalbos. 

Trečiajam trijų žmonių paieškos grupės nariui Antonio Vizintinui teko grįžti, nes paprasčiausiai pritrūko maisto. 

Dėl to, kad teko keliauti per Andus, abu jauni vyrai buvo per daug apsikrovę džinsais ir megztiniais, o jų nusilpę kūnai kentėjo nuo kiekvieno žingsnio.

"Manau, kad tik Roberto ir aš žinome, ką reiškia pasiekti tikrąją ribą, nes mums neliko fizinių jėgų.

Aš numečiau 45 kilogramus, bet mes negalėjome sustoti."

Po dešimties dienų žygio įvyko stebuklas. 

Jaunuoliai pasiekė kalno šlaitą ir pastebėjo upės krantą. 

Būtent Canessa, pažvelgęs į šiaurę, pamatė kitame krante ant žirgo sėdintį čilietį arriero arba muliažininką - asmenį, gabenantį prekes mulais, paplitusiais Pietų Amerikoje, - Sergio Cataláną. 

Nepaisant visų Parrado ir Canessos pastangų, atstumas tarp dviejų krantų lėmė, kad Catalán negalėjo suprasti, ką jie kalbėjo, tiksliau tariant, jis paprasčiausiai jų negirdėjo. 

"Tačiau Sergio Catalánas turėjo daug sveiko proto: jis paėmė akmenį, apvyniojo jį popieriumi ir pieštuku ir metė per upę". 

Parrado, kuris per visą skubėjimą net nepasirašė raštelio, rašė: "Esu iš lėktuvo, kuris nukrito kalnuose. Esu urugvajietis, ten turiu 14 draugų. Esame alkani". 

Catalánas greitai įmetė jiems du kepalus duonos ir išvyko ieškoti pagalbos į Puente Negro miestą, esantį už dešimties valandų kelio arkliu ir vežimu. 

Tuo metu Parrado ir Canessa to nežinojo, bet gelbėtojai atvyko jau kitą dieną.

"Nieko nekeisčiau

Parrado prisimena, kad gelbėtojai negalėjo patikėti, jog tai prieš du su puse mėnesio sudužusio lėktuvo keleiviai. 

Čilės karinės oro pajėgos atskrido su trimis Bell UH-1 sraigtasparniais, kad pradėtų gelbėjimo operaciją, o Fernando ir Roberto pasakė pilotams, kur yra likę jų palydovai. 

Parrado du iš sraigtasparnių vedė pagal piloto schemą, o gelbėtojai stebėjosi, kaip kas nors sugebėjo taip ilgai išgyventi katastrofos vietoje. 

"Vienas pilotas man pasakė, kad tai buvo blogiausias skrydis jo gyvenime, nes jie paprasčiausiai negalėjo suprasti, kur skrenda, - sakė Parrado.

Po viešnagės ligoninėje, kur jam pakeite drabužius, kuriais jis vilkėjo 72 dienas, jis grįžo namo. 

"Kai grįžome į Urugvajų, mano draugus kalnuose apkabino jų šeimos. Grįžau namo, o mano tėvas buvo apimtas nevilties, nes neteko visos šeimos."

2022 m. spalio 13 d. Fernando Parrado sako nesigailintis dėl to, kas įvyko. "Draugų dėka 16 iš mūsų išsigelbėjo, o dabar kartu su šeimomis esame 140 žmonių", - sakė jis. 

F. Parrado niekada nepamiršo savo patirties kalnuose. Jis taip pat niekada neprarado ryšio su tais, kurie buvo jo atrama tamsiausiomis akimirkomis. 

"Esame labai glaudžiai broliška žmonių grupė - jei kam nors kas nors atsitinka, kiti iš karto ateina ir palaiko", - sakė Parrado.

 "Išgyvenome kartu ir po tiek laiko vis dar esame vieningi". 

Praėjus keleriems metams po išsigelbėjimo, Parrado bandė siekti profesionalaus lenktynininko karjeros, bet galiausiai nusprendė plėtoti tėvo verslą ir tapo televizijos laidų vedėju. 

Jis taip pat yra motyvacinis kalbėtojas ir knygos "Stebuklas Anduose: 72 dienos ant kalno ir ilgas kelias namo" (Miracle in the Andes: 72 Days on the Mountain and My Long Trek Home) bendraautorius.

Praėjus penkiasdešimčiai metų po tragiškos avarijos, Parrado neneigia, kad tai, ką jie išgyveno, buvo traumuojanti patirtis: "Palyginti su tuo, ką mes išgyvenome, pragaras yra patogi vieta." 

Tačiau paklaustas, ar ką nors keistų praeityje, išgyvenęs vyras atsako vienareikšmiškai.

"Galvoti apie praeitį yra beprotybė", - sakė jis. 

"Visiškai nieko nekeisčiau, nes keisti praeitį reikštų neturėti šeimos, kurią turiu dabar."