LGBTQ+ aktyvistė Simona Padegimaitė: „Nereikia uždaryti vaikų į heteronormatyvią aplinką“

(1)

Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) narė Simona Padegimaitė sako, kad Lietuvos mokyklose būtinas švietimas apie įvairių tapatybių žmones. „Nereikia uždaryti vaikų į heteronormatyvią aplinką“, – įsitikinusi LGBTQ+ teisių aktyvistė.

Visuomenininkai kelia klausimą, kaip galima pagerinti Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės padėtį. Ar LGBTQ+ aktyvistai gali sukurti strategiją, kaip įtikinti parlamentą priimti Civilinės sąjungos įstatymą, ir kokių veiksmų bendruomenė galėtų imtis siekdama padrąsinti politikus patvirtinti su LGBTQ+ bendruomene susijusius lygiateisiškumo klausimus? 

Su S. Padegimaite portalas jarmo.net aptarė ir tai kaip žiniasklaida galėtų prisidėti prie teigiamų pokyčių nušviečiant LGBTQ+ bendruomenę.

– Atsižvelgiant į politines aktualijas, atrodo, mums gresia likti paskutine Europos šalimi, kurioje tos pačios lyties porų santykiai niekaip nereglamentuojami. Kaip tai vertinate? – jarmo.net pasiteiravo S. Padegimaitės.

– Likti paskutine dar negresia. Tačiau yra kitų šalių, pavyzdžiui, Vengriją. Matau, kad, deja, mes tikrai velkamės už pokyčių ir nejudame pakankamai greitai į priekį. 

Tačiau šiek tiek matome ir teigiamų pokyčių. Tai aš labai tikiuosi, kad mes tikrai nebūsime gale tų šalių, kurios priims (partnerystę, – jarmo.net)

– Kokių veiksmų turi imtis šalies politikai siekdami skatinti toleranciją LGTQ+ teisių aspektu? Kaip šias pastangas vertinate dabar? 

– Nors turime kelis politikus – netgi ir nemažai, – kurie stengiasi  dėl tolerancijos, dėl lygybės, dėl įstatymų, bet, deja, turime daug tokių politikų, kurie patys yra toli pasilikę nuo bet kokio progreso. 

Nežinau, ar yra taip, kad politikai kažką skatins. Politikai savo partijose gali stengtis stumti dalykus bei rūpintis, kad tam tikri kandidatai, kurie tikrai yra pasiryžę kovoti už žmonių teises, eitų (į rinkimus, – jarmo.net). 

Bet pagrindinis dalykas, kas išviso kažkokį pokytį daro, tai yra  kiekvienas balsuojantis žmogus, ir kiekvienas, kuris stengiasi informuoti visuomenę, daro pokytį.

Politikai yra atvaizdas to, ką išsirenka žmonės. 

– Kokia jūsų nuomonė apie tai, kad parlamente liko vos vienas žingsnis iki Civilinės sąjungos įstatymo priėmimo? Ar tokie šansai, kad įstatymas bus priimtas, – realūs?

– Šansai tikrai yra realūs. Ir tai būtų galima padaryti visai netrukus, kai vėl prasidės svarstymai (Seime, – jarmo.net).. Bet tam reikia turėti strategiją.

Manau, kad pažvelgus į tai, kaip politikai balsuoja, nereikėtų koncentruotis ir daryti kažkokį spaudimą, įtaką, nes jie yra visiškai neigiamai nusistatę. Nemanau, kad eina pakeisti tokių politikų, kurių požiūris visiškai neigiamas. 

Bet taip pat turime ir politikų, kurie nėra nei „už“, nei „prieš“, kurie susilaiko. Aš manau, kad jeigu mums pavyktų būtent koncentruotis į tų politikų nuomonės pastūmimą teigiamos linkmės link, tai galėtų labai greitai būti priimtas tas įstatymas. Ne tiek daug mums trūksta. 
 
– Paminėjote spaudimą. O ar LGBTQ+ aktyvistai gali sukurti strategiją, kaip būtų galima padaryti spaudimą parlamentui siekiant priimti Civilinės sąjungos įstatymą? 

– Žodis „spaudimas“, kurį pasirinkau, nėra labai tinkamas. Nes spaudimas turi tokią įtaką, kad kai tu darai spaudimą, tai žmogus traukiasi atgal ir kaip tik nenori to daryti. 

Manau, kad teisingesnis sprendimas būtų nuomonės formavimas, įtakos darymas. Strategiją tikrai galima sukurti. Tai galėtų būti strategija, susijusi su tuo, kad kalbant su kai kuriais politikais, kurie nėra apsisprendę, galima parodyti jiems, kad balsavimas „už“ nereikš jiems balsų praradimo. Nes dažnas politikas orientuojasi į tai, kad nebalsuos už partnerystę, nes rinkėjai yra prieš tai. 

Rinkėjų nuomonės labai įvairios, <...> Už tai, kad vienoje srityje rinkėjas sutinka, dar nereiškia, kad jis nenorėtų partnerystės. 

Taigi, reikia koncentruotis į tuos politikus, kurie yra viduryje. Jiems reikia parodyti, kad tai reikalinga ir kad su partnerystės priėmimu jie nieko nepraras, o gal kaip tik išaugs jų galimybės ir palaikymas, kad tai atves tik į gerą. 

– Sakoma, politikai yra visuomenės atspindys. Kaip įveikti visuomenėje paplitusias homofobijos ir transfobijos apraiškas?

– Švietimas, reprezentacija.

Aš niekada nesakau, kad žmogus privalo atsiskleisti. Bet kiekvienas toks žmogus, kuris yra pasiryžę atsiskleisti savo aplinkiniams, formuoja nuomonę ir padeda pamatyti žmonėms, kad LGBTQ+ bendruomenė nėra ateiviai, kad jie nenuleisti iš Europos Sąjungos, kad tai – ne tariamas Vakarų reiškinys. 

Mes, LGBTQ+ bendruomenė, esame Lietuvos piliečiai. Jeigu mus matys, tai matys ir mūsų reprezentaciją tiek žiniasklaidoje, tiek asmeniniame gyvenime. Žmonės tikrai keičia nuomonę. 

Kalbant apie asmeninę patirtį, esu susidūrusi su tokiomis situacijomis, kai mano draugystės vaikai, kurie buvo homofobiški, laikui einant sužinojo apie mane ir susipažinę su LGBTQ+ bendruomenės nariais, savo nuomonę pakeitė.  – Ar galėtumėte išskirti pagrindines kliūtis, su kuriomis susiduria LGBTQ+ bendruomenė Lietuvoje siekdama lygių teisių?

– Kliūtis yra tas nusistovėjęs neigiamas požiūris. Labai didelė kliūtis yra ta, kad sukuriama priešprieša: kad esame „mes“ ir „jie“. 

Yra labai labai skirtingos homofobiškai nusiteikusių žmonių grupės, organizacijos. Yra paišomas įvaizdis, kad LGBTQ+ žmonės yra monstrai – esą jie nori sugriauti šeimą, nori viską pakeisti, sugriauti visas nusistovėjusias tvarkas.

O iš tikro mes čia buvome visą laiką.  Anksčiau žmonės ir dėl baimės, ir dėl senų nuostatų, nebuvo tokie atviri. Tik dabar žmonės tampa atviresni. Dabar po truputį tos (homofobiškos, – jarmo.net) nuostatos. 

Taigi, reikalingas švietimas, informavimas, reprezentacija.

Mokyklose taip pat reikalingas švietimas. Kad ir kaip puolama Gyvenimo įgūdžių programa, pagal ją vaikai mokomi paprastų, logiškų dalykų. Nors buvo puolama, kad toje programoje apie LGBTQ+ daug temų, nors nieko ten nebuvo.

Bet iš tikro, tai  mokyklose turėtų pasakoti, kas yra pasaulyje, kokie žmonės jame egzistuoja, o ne uždaryti vaikus į heteronormatyvią aplinką, kurioje atrodo, kad yra tik vienas realus variantas, tik vienas atsakymas.

O iš tikro taip nėra. Tie patys vaikai supranta, kad „ne, tos formos šeimos, visi šitie dalykai, ką mokykloje kalbėjo, tai nebuvo apie mane. 

– O kalbant apie švietimą, kai paklausi Lietuvos mokyklų apie LGBTQ+ padėtį, atsakymas – vienareikšmiškas: pas mus viskas yra gerai. Kaip vertinate tokią mokyklų direktorių poziciją?

– 2020 metais Lietuvos gėjų lyga atliko tyrimą ir tai buvo tęstinis tyrimas. Pirmasis tyrimas buvo 2017 metais. Buvo lyginama situacija mokyklose būtent apklausinėjant moksleivius internetinėje apklausoje.

Pastebėta, kad situacija prastėja arba lieka tokia pati. Tačiau LGBTQ+ mokiniai nesijaučia saugiai. Mokyklų direktoriai, kurie sako „viskas pas mus gerai“, jie tiesiog nori sukurti kažkokį šydą, įvaizdį. Ir neretai jie net nežino, kas yra negerai, nes mokiniai nepasitiki pedagogais, mokytojais, direktoriais, mokyklos darbuotojais.  

Net ir ta homofobija pasireiškia iš pačių mokytojų, kadangi pats jaunimas tuo metu yra daug atviresnis ir labiau supranta savo bendraamžius. Jie labiau linkę priimti savo bendraamžius. 

Tačiau tai nereiškia, kad ir patyčios, ir homofobija pranyksta. 

Tai kai mokyklų direktoriai sako, kad pas mus visas gerai, jie, atsiprašant, yra visiškai kvaili ir nieko nemato, o dar blogesniu atveju, tai jie bando apsimesti, kad nieko nėra, ir sukurti įvaizdį, kad jie yra atseit tobuli, nuostabūs ir geri. Deja, tai yra tik melai ir pasakos. 

– Su švietimu glaudžiai susijusi ir žiniasklaidą, kuri atlieka labai rimtą darbą šioje srityje. Kaip ji galėtų prisidėtų prie teigiamų pokyčių LGBTQ+ lygybės srityje? Gal galite įvardyti konkrečių pavyzdžių?

– Kaip ir minėjau, reikalinga reprezentacija. LGBTQ+ žmonės neturėtų tapti tabu tema. (Žurnalistai, – jarmo.net) turėtų tikrinti faktus ir nepublikuoti straipsnių su grandiozinėmis antraštėmis, kurios susideda vien iš kažkokių stereotipų, nuogirdų.

Nereikėtų žmonių clickbaitinti (provokuoti vartotojų spaudimus į straipsnius apie klaidingas ar sensacingas naujienas, – jarmo.net), kas susideda iš kažkokių stereotipų, nuogirdų arba bandymo skaitytojus clickbaitinti rašant apie kažkokius gėjus-monstrus ir panašiai. 

Žiniasklaida turėtų užsiimti švietėjiška, faktiškai tikra informacija. Manau, kad turėtų būti normali mūsų medijų dalis matyti ne tik vienokius žmones, bet ir kitokių orientacijų, šeimos struktūrų žmones.

Galėtų radijo diskusijos dažniau pasikviesti ir kalbėti būtent tomis temomis: tiek apie įstatymus, tiek apie pačių žmonių šeimas ir situacijas. Yra daug įdomių istorijų. Pavyzdžiui, žmonės nepagalvoja, kiek yra ir meilės emigrantų, kurie išvažiuoja vien tik dėl to, kad galėtų sukurti šeimą, nors Lietuvą labai myli ir norėtų joje pasilikti. 

Aš manau, kad paprastas šalies gyventojas asmeninės (LGBTQ+ žmonių, – jarmo.net) istorijas galėtų stebėti ir per nacionalinį transliuotoją, ir per kitus kanalus.  Daugiau asmeninių istorijų galbūt labiau galėtų susieti save su mūsų bendruomenės nariais. Nereikėtų matyti, kad esame „mes“ ir „jie“ 

– Simona, o ko šiuo metu palinkėtumėte LGBTQ+ bendruomenei Lietuvoje?

– Stiprybės, nes jos tikrai reikia. Palinkėčiau optimistiškumo, nes pokyčiai ateis, ir mes kiekvienas esame  tų pokyčių dalis. Svarbu nepasiduoti, – įkvepiančiai kalbėjo TJA narė S. Padegimaitė.
 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder