Lietuvės ir italo šeima svajonę įgyvendino Rietave (5)

Rietaviškės Virginijos ir italo Fabio istorija prasidėjo seniai ir netikėtai. Kaip sako pati Virginija, niekas nė nemanė, kad ilgametis bendravimas per atstumą peraugs į gražius ir ilgalaikius santykius.

Tris vaikus auginanti šeima savo šeimos židiniu šiandien įvardija Rietavą, o ilgai puoselėtas svajones įgyvendinti nesutrukdė net pasaulyje ir Lietuvoje prasidėjusi pandemija. Atvirkščiai, ši situacija kaip tik tapo puikia galimybe imtis to, kam anksčiau nesiryžo. „Nebuvo lengva. Bet mes nesiskundžiame. Taip turi būti“, - sakė Virginija Canino.

Virginija, papasakokite, kaip prasidėjo jūsų ir Fabio istorija?

Susipažinome maždaug prieš 13 metų. Tada studijavau ir buvau ką tik pradėjusi mokytis italų kalbos. Ji man labai patiko, bet buvo tikrai sunkoka ją išmokti pačiai, savarankiškai, ar kursuose. Tad vieną vasarą per atostogas sugalvojau porai mėnesių nuvykti į Italiją, kad galėčiau susirasti kokį nors darbą ir mokytis kalbos. Tuo metu dar nežinojau, kad Sicilijoje italų kalbos neišmoksiu, nes ten kalbama sicilietiškai.

Netoli tos vietos, kur gyvenau, buvo kavinukė, į kurią kiekvieną rytą eidavau pusryčiauti. Ten dirbo Fabio. Taip ir susipažinome.

Kiek laiko bendravote dar prieš susituokdami? Kaip tai vyko? Ar nebuvo baisu, kad santykiai per atstumą gali ilgai netrukti?

Po dviejų vasaros darbo mėnesių Sicilijoje atėjo laikas man išvykti. Sutarėme, kad palaikysime ryšį, paskambinsime kartais vienas kitam. Vėliau pagal mainų programą išvykau metams į Vokietiją. Tad mūsų pirmas susitikimas po mano viešnagės Sicilijoje įvyko net ne Lietuvoje, o Vokietijoje. Fabio pats pas mane atvyko. Atsimenu, atvažiavo su tokio storumo striuke, kokios iki tol nebuvau net mačiusi! Jis galvojo, kad čia bus labai šalta. Labai juokinga buvo. Aišku, iki tol jis niekad nebuvo išvykęs iš Sicilijos.

Paskui jau ir į Lietuvą pas mane atvyko, ir aš pas jį skridau. Taip ir tęsėsi bendravimas ketverius metus, nors niekas negalvojo, kad visa tai išaugs į rimtą draugystę. Ilgainiui supratome, kad negalime būti vienas be kito ir kad reikia kažką kurti kartu.

Pirmiausia susituokėme, o galvoti, ką darysime toliau, pradėjome tik po to. Kada persikraustėme čia, į Lietuvą, tikslios datos pasakyti negaliu, tačiau mūsų šeimos židinys visada buvo čia, Rietave.

Ar idėja kurti verslą čia, Lietuvoje, buvo brandinta jau anksčiau, ar ji kilo spontaniškai, prasidėjus karantinui?

Šią idėją brandinome jau kokį dešimtmetį, tačiau vis neatsirasdavo postūmio, kad pagaliau žengtumėme tą žingsnį. Prasidėjus karantinui, Fabio buvo priverstas pasilikti čia, Lietuvoje, ir kuriam laikui nutraukti savo darbus užsienyje. Ir tai buvo didžiausias postūmis pagaliau pradėti ilgai planuotą veiklą.

Savo itališko maisto kavinę įkūrėme praėjusių metų pabaigoje. Kai Lietuvoje viską uždarė, mes atsidarėme. Žinoma, su mintimi, kad maistas bus tiekiamas išsinešti.

Kaip Lietuvoje prisitaikė Fabio?

Fabio niekada nenorėjo likti gyventi Sicilijoje, nors ir labai pasiilgsta jos. Bet, kaip pats sako, visada ilgiesi to, ko negali šią akimirką gauti. Lietuvoje jis atrado ramybę: čia niekas nešūkauja, jeigu įlipi autobusą - jame tylu. Taip, tai smulkmena, bet kultūrinio mentaliteto kontekste tai šį tą parodo. Atsimenu, kai pirmą kartą Fabio atvyko į Rietavą, jau tada klausė, kodėl čia taip tylu.

Galbūt šiek tiek pasigenda povandeninės žvejybos, jis labai mėgsta nardyti. Tačiau šitą pomėgį pakeitė kitu - grybavimu. Kaip pats sako, miške jis jaučiasi kaip panėręs po vandeniu. Ir nors skamba juokingai, nuėjęs į mišką jis tikrai pradingsta, jo nebelieka! Jis labai atsakingai ieško grybų ir, svarbiausia, randa. Tad atėjus grybavimo sezonui, mes jau apie nieką kita ir nebekalbame, tik apie tai, kur reikia važiuoti grybauti.

Ir man pačiai miškas labai patinka, be visų veiklų gyvenime, dar esu ir skautė. Tačiau pažinti grybus Fabio išmokė mano sesuo, nes ji taip pat labai mėgsta grybauti.

Mano vyrui labai patinka Lietuvoje, tik šaltis - nelabai.

 

Kuo jūsų vyras užsiėmė prieš tai?

Fabio dirbdavo sezoninį darbą kitų šalių restoranuose. Lietuvoje jis vis nerado erdvės savirealizacijai. Ir kalbu ne apie pinigus, nes mes dažnai painiojame savirealizaciją su materialine gerove. Ne čia yra esmė. Paprasčiausiai Lietuvoje nėra tokios aukštos aptarnavimo ir maisto gamybos, jo patiekimo kultūros. Pas mus padavėjo darbas atrodo toks labiau monotoniškas ir nieko ypatingo nereiškiantis. Būtent dėl šitos priežasties mano vyrui Lietuvoje ir buvo sunkiausia. Jam ši profesija reiškia garbę ir prestižą, jis labai myli savo darbą. Dėl to Fabio visus tuos metus - iki pat karantino pradžios važinėjo į kitas šalis: Šveicariją, Austriją, Italiją ir t. t.

Žiemą vykdavo į slidinėjimo kurortus, o vasarą ten, kur šilta. Rudenį ir pavasarį būdavo su šeima.

Ar nepasiilgstate Italijos? Nesinori ten grįžti?

Ne tas žodis, kaip pasiilgstame. Kartais net verkti norisi. Trapanio miestelis Sicilijoje yra mūsų antrieji namai. Mano vyrui, aišku, pirmieji. Išvykdavome ten net porai mėnesių. Ir tas niūrumas, tamsa ir šaltis čia, Lietuvoje, tiek žiemą, tiek vasarą… Kai žinai, kad ten, Italijoje, gruodžio mėnesį galima degintis.

Tuo labiau kad ir mano vyro tėvai jau yra seni žmonės, labai pasiilgsta Fabio, juk jis - jauniausias iš keturių brolių. O ir anūkų be galo ilgisi. Jauniausiojo prasidėjus karantinui seneliai dar net nematė. Labai skaudu, kad atstumas yra toks didelis ir šiuo metu negalime susitikti su šeima.

Žinoma, mūsų vaikai vis labiau šaknis įleidžia Lietuvoje, todėl namuose visada stengiamės kalbėtis itališkai. Nors, mano manymu, kalba tikrai nėra vienintelis dalykas, kuris vaikui turi būti perduodamas iš šeimos. Labai norėtųsi, kad jie praleistų daugiau laiko Sicilijoje.

Kas buvo sunkiausia atidarant kavinę? Su kokiomis kliūtimis susidūrėte?

Turėjome tikrai daug vargo, kol atsidarėme. Nebuvo lengva, buvo ir naktų daug nemiegotų. Juk viską darėme patys.

Kadaise šioje vietoje buvo kažkoks alaus baras ar smuklė. Ir šiaip, pinigų įsikurti prireikė kur kas daugiau, negu planavome. Galiausiai prieš ką nors pradėdamas apie daug ką nepagalvoji. O tos smulkmenos taip pat nemažai kainuoja. Ir skolintis reikėjo, ir projektus rašyti bandžiau, nors vis vien finansavimo negavome. Nesamdėme jokių dizainerių, interjerą sugalvojo mano vyras ir patys viską pasidarėme. Tik plytelių klijuoti nemokame, todėl mano pusbrolis tai padarė už mus. Nepaisydami sunkumų, vis tiek turime noro ir entuziazmo eiti pirmyn.

Ir dabar dar nėra lengva. Bet mes nesiskundžiame, taip turi būti. Gal paskui, kai įsivažiuosime, bus lengviau.

Taip pat Fabio planuoja pasikviesti porą draugų vasaros sezonui, kad pagelbėtų mums kavinėje.

Kitoje šio pastato pusėje esate įkūrusi ir kalbų mokyklėlę vaikams. Kaip kilo ši idėja?

Idėja įkurti ją kilo todėl, kad norėjau būti kartu su savo pačios vaikais. Iš pradžių kalbų mokiau tik juos. Vėliau pasidarė šiek tiek nuobodu, tad pradėjome kviestis vaikų draugus. Tada ratas išsiplėtė ir nusprendžiau įkurti vieną bendrą kalbų mokyklą.

Nors šiuo metu pamokos vyksta nuotoliniu būdu, tačiau, jei reikia, greitai nubėgu į kitą galą, pravedu pamokėlę ir vėl ateinu čia vyrui padėti. Vaikus mokome ir anglų, ir vokiečių kalbų. Aš pati esu vokiečių kalbos mokytoja. Nors vaikai mielai mokosi ir nuotoliniu būdu, labai laukiame, kada galėsime vėl susitikti gyvai.

Vokiečių kalbą dėstau ir Rietavo gimnazijoje, taip pat esu Rietavo atviro jaunimo centro vadovė, tik šiuo metu esu motinystės atostogose.

Galbūt ateityje planuojate plėstis, atidaryti daugiau kavinių ir kituose miestuose?

Kol kas neturime planų plėstis į didesnį miestą. Mes kaip tik labai norime, kad žmonės iš kitų miestų atvažiuotų čia, į Rietavą. Aišku, daug kam keista, kad atidarėme kavinę būtent Rietave, bet mes mylime savo miestą ir norime, kad į jį atvyktų daugiau žmonių, o ne vien tik išvažiuotų iš čia.

Kaip seksis toliau - per daug negalvojame. Jeigu nepasiseks - tiek jau to, parduosime viską, ir bus baigta. Čia tikrai nėra jokia tragedija. Galiausiai, jeigu nepabandysi, taip ir nesužinosi, kaip galėjo būti.

Raktažodžiai
Šaunuoliai, sėkmės Jums.
Tomas, 2021-04-10 08:48
saunuoliai,Rietavui to reikejo,aciu,kad esat
ALDONA NORVAISIENE, 2021-04-06 18:29
Picos tobulos
Jurga , 2021-04-06 10:25
Sidebar placeholder