Tuo tarpu kaimyniniame Kretingos rajone praėjusios savaitės pabaigoje vyko jau vienuoliktasis jaunų entuziastų organizuotas pėsčiųjų žygis „Kardo rinktinės partizanų takais“, šįkart sutraukęs per 170 dalyvių.
Išskirtiniame interviu „Vakarų ekspresui“ minėto žygio organizatorius, kraštotyrininkas, partizanų rekonstruktorius Aurimas Rapalis (33 m.) papasakojo apie pokario laisvės kovų istorijos aktualizavimo reikšmę dabartiniais laikais nedrąsiai užsimindamas, jog galbūt atėjo laikas butaforinius ginklus keisti tikrais.
„Stebėdamas dabartinius geopolitinius įvykius, Rusijos-Ukrainos karą pradėjau galvoti, jog reikia mąstyti apie ateitį. Gali tekti pakartoti istoriją. Todėl būkime vieningesni, neišsiskaidykim, susimąstykim, kas esam mes, ką mums reiškia Lietuva, jos žemė, Trispalvė, ir išsaugokime tai“, - sakė jis.
Ką pasakytumėte žmogui, ypač jaunam, kuris atrėžtų, jog partizanų tema aktuali nebent tiems, kurių giminėje būta pokario laisvės kovotojų ar su jais susijusių asmenų?
Todėl, kad partizanų tema moko mus visus ir šiandieną. Kad ir išmokti būti pozityviems, nes mes, lietuviai, esame tokie labai jau mėgstantys bėdoti, jaustis nelaimingi. Bet atsigręžęs į istoriją supranti, kad dabar nėra taip blogai.
Partizanai, gyvendami žiauriomis sąlygomis, sugebėdavo nusišypsoti nuotraukoje, net aptekę blusomis bunkeryje tikėti Lietuva.
O mums, gyvenantiems laikais, kai yra galimybių užsidirbti, gyventi patogiai, to tikėjimo Lietuva trūksta. Tad partizanų istorijos mane moko tikėjimo.
Kita vertus, ir budrumo: neužsiliūliuoti. Gal jau nebeužtenka vien žygių, paskaitų, o verta mokytis realiai ginti Tėvynę su tikru ginklu rankoje. Priklausau Lietuvos šaulių sąjungai.
Tenka apie partizanus pasakoti ir vaikams Lietuvos mokyklose, kurių aplankei apie 30. Kaip pavyksta juos įtikinti, jog ši tema - svarbi? Kokias metodines priemones naudoji?
Vaikams įdomiausia su partizanais susipažinti apžiūrinėjant jų aprangos, ekipuotės, naudotų ginklų rekonstrukcijas. Kitas dalykas: esu dar jaunas žmogus, tad juos veikia mano asmeninė patirtis, kaip aš susidomėjau partizanais.
Buvau penkerių-šešerių metų. Grįžęs iš tremties Sibire 1931 m. gimęs mano senelis Justinas Gelžinis nusivežė į savo gimtąją sodybvietę Pamedinčių kaime. Norėjo parodyti mano šaknis.
Sodybos jau nebuvo, liko tik didžiulis ąžuolas. Vos išlipęs iš automobilio jis iškart pabučiavo žemę...
Prieš okupaciją jis buvo bėdžius, mažažemis, tačiau grįžęs vis viena bučiavo tėviškės žemę. Man tai įstrigo taip giliai! Tai buvo didžiulė meilės Tėvynei pamoka.
Pernai vyko jau dešimtasis žygis partizanų takais. Kaip kilo idėja organizuoti šiuos žygius? Koks jų tikslas?
Viskas prasidėjo, kai dar mokiausi 12-oje klasėje Salantų gimnazijoje. Vaikštinėjome su bičiuliu Salantų apylinkėmis ir Žvainių kaime išvydome didžiulį kryžių. Jis buvo skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Grįžęs namo pradėjau domėtis. Pasirodo, toje vietoje galėjo būti palaidota apie 30-40 šio krašto partizanų. Nei mokykloje apie tai kalbėta, nei plačiau žinia skleista. Nustebau. Kilo savotiškas azartas ir sveikas pyktis: kodėl aš nežinojau apie tokią vietą, nors jau buvau dvyliktokas?
Tais pačiais metais nutariau patikrinti, ar Vėlinių metu prie minėto kryžiaus uždegamos žvakės. Nuvažiavau ir radau visišką tamsą. Supratau, jog reikia kažką daryti, partizanų temą vystyti, nes taip negalima. Užmiršti tokius svarbius, stiprius istorinius įvykius.
Ėmiau ieškoti iš pradžių internete kitų Salantų apylinkėse su partizanais susijusių atmintinų vietų. Radę jas su draugais aplankėme, ir tai buvo pirmasis toks žygis. Tuo metu susipažinau su Stanislovu Burba iš Kretingos rajono Darbėnų miestelio.
Jis - kraštotyrininkas, kuris savo namuose buvo įsteigęs partizanų Kardo rinktinės atminimo muziejų.
Žygio metu apsilankymas Stanislovo namuose man paliko didžiulį įspaudą: supratau, jog informacijos apie partizanų paminklus yra daug daugiau, nei skelbiama viešai. Nei mes žinome.
Ar užtenka viešai prieinamos informacijos apie partizanų atminimo objektus, ar tenka savarankiškai užsiimti istorinių įvykių rekonstrukcija. Gal net keliauti po kaimus, susitikti su gyvais tų laikų liudytojais?
Mano senelio brolis Kostas Gelžinis-Girėnas - partizanas, žuvęs Platelių apylinkėse, todėl daug autentiškos informacijos apie partizaninį judėjimą gavau būtent iš savo senelio. Bet jis vis pasakodavo tas pačias istorijas...
Pagalvojau, kad reikia keliauti po kaimus ir rinkti medžiagą savarankiškai. Eidavau pas vieną močiutę, kitą, sužinodavau šį tą naujo. Pavyko rasti ir įamžinti dar nežinomas partizanų žūties vietas.
Mano iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, jau yra pastatyti keturi paminklai (tarp jų - net žuvusių būrio vadų).
Tai yra labai svarbu, nes mes rankiojame paskutinius trupinius: likusių dar gyvų liudytojų kasmet vis mažiau, jie miršta, į kapus nusinešdami neįkainojamą informaciją.
Tačiau partizanų tema - sudėtinga. Pirmą kartą atėjus į trobą būdavę nedrąsu, reikėdavę išmokti prakalbinti žmones, o tai nėra taip lengva. Juk yra ir liūdnesnių patirčių: kai kam partizanai asocijuojasi su banditais. Tik pavykus žmogų savotiškai prisijaukinti, jis tau atveria širdį.
Pokaris - itin sunkus laikotarpis, todėl ir partizanų būdavę visokių, tačiau įsisąmoninkime vieną dalyką: kaltinti reikia ne tuos bernus, kurie pridarė klaidų, o tuos, kurie čia atėjo ir privertė tokiais tapti. Jei ne sovietų okupacija, kurią lydėjo propaganda, inteligentų, partizanų rėmėjų trėmimai į Sibirą, žmonių kankinimai, žudynės ir t.t., viso to nebūtų buvę. Kokią kovą priešas padiktavo, taip su juo kovoti ir reikėjo.
Tiesa, buvo ir partizanų, kurie negalėjo nė šūvio į okupantą paleisti dėl religinių įsitikinimų. Tokį galėjai ne su automatu sutikti, o giedantį kur pamiškėje „Sveika, Marija, motina Dievo“. O būdavę ir tokių, kurie varžydavosi, kuris nušaus daugiau komunistų.
Keliaujama yra tuo pačiu Salantai-Grūšlaukė maršrutu? Ką žygeiviai pamato, sužino?
Taip. Nuo pat pirmojo karto, kai kilo idėja organizuoti pėsčiųjų žygius Kardo rinktinės partizanų takais. Akcentavome, kad organizuosime ne komercinius žygius, niekada jų pabaigoje nebus dalijami diplomai.
Tai - labiau ritualas, prilygstantis artimųjų kapų lankymui Vėlinių metu. Už tai juk medalių nekabina... Žygiai vyksta be jokios pompastikos: paprastai, nuoširdžiai, su dainomis, atiduodant pagarbą žuvusiems už Tėvynę, aplankant partizanų memorialines vietas.
Atstumas - apie 23 kilometrai. Jau susibūrė tam tikra nuolatinė žygio bendruomenė iš visos Lietuvos, kai kurie žmonės jau 7 ar 8 kartą dalyvauja.
Kelionę pradedame Salantuose, partizanų troboje specialiai įkurtoje edukacinėje erdvėje. Tada einame į miestelio turgaus aikštę, kur pokariu buvo paniekai pametami žuvusių partizanų kūnai.
Aplankome buvusio Salantų NKVD-MVD-MGB (skirtingu laiku taip vadinosi sovietų vidaus reikalų liaudies komisariatai - aut. past.) poskyrio ir stribų (taip vadinosi sovietinės okupacijos metais bolševikų mobilizuoti asmenys kovai su partizanais) būstinės kiemą.
Toliau žygiuojant - partizanų palaidojimo vietos Žvainių kaime, senosiose Pesčių kaimo kapinaitėse. Sustojame poilsiui Grūšlaukės-Vaineikių miškų apsuptyje esančiame Didžiųjų Žalimų kaime, partizanų ryšininko Prano Drungilo-Tarzano sodyboje (šiuo metu joje gyvena duktė Bronislava Drungilaitė-Jucienė). Pietaujame.
Pasisotinę lankome kitus atmintinus objektus, vietas: Kardo rinktinės štabo narių Prano Benečio-Maželio, Kosto Lenko-Meistro ir Prano Jurkaičio-Viktoro žūties 1948 m. balandžio 21 d. vietą.
Žygis tęsiamas bendraujant, dainuojant partizanų dainas, o vakarop apsistojame ir vakarojame Kardo rinktinės partizanų vado Kazimiero Kontrimo-Montės (1913-1952) žūties vietoje Grūšlaukės miške, buvusiame Smeltės kaime.
Suvardijau tik svarbiausias lankytinas vietas, nes tuose per 20 km stabtelime gana dažnai: nužygiuoji kokius trejetą kilometrų, ir jau randi partizanų pėdsakus menantį punktą.
Sustojama, papasakojama apie tai, kas čia vyko, kodėl svarbi aplinka. Tad maršruto nekeičiame, nes jis - labai įdomus. Pasakojama yra ir tose vietose, kurios tiesiogiai susijusios su partizanų žūtimis, bet neįamžintos, tad žmonės jas tiesiog praeitų.
Ilgainiui suvokiau, kad Kretingos rajone esantis Grūšlaukės-Vaineikių miškų masyvas buvusi tarsi atskira partizanų respublika. Jau minėtas K. Kontrimas-Montė net pačių vietinių, partizanų buvo neoficialiai vadintas tos „respublikos prezidentu“, Tėveliu, Tėvu. Galiojo miško brolių įstatymai.
Žygis garsėja ir jį lydinčiomis dainomis. Kokios jos?
Matote, dainos yra viena iš tų kultūrinių apraiškų, saviraiškos formų, kurios labai stipriai veikia žmones emociškai. Jos - būtinos, nes dainuojame partizanų sukurtas ir jų pačių užrašytas dainas, kurių yra tūkstančiai.
Lankydami memorialines vietas pasirenkame liūdnesnes partizanų dainas apie jų sunkią dalią, išėjimą iš namų. Yra ir dainų šmaikščiais tekstais, tačiau šią kategoriją paliekame vakarinei daliai. Dauguma žygeivių pasilieka vakaroti Didžiuosiuose Žalimuose, vakaroja, šoka, dainuoja.
Tokiu būdu nėra bandoma sukurti kažkokią dirbtinę atrakciją pavargusiems kelionės dalyviams: atvirkščiai - atspindima partizanų istorija. Juk jie buvo daugiausia jauni žmonės, todėl mėgo ir pasilinksminti.
Ir vieta - unikali: išlikusi autentiška Didžiųjų Žalimų sodyba yra buvusi partizanų rėmėjo - ryšininko P. Drungilo-Tarzano nuosavybė.
Geras jausmas. Tu esi su būriu bendraminčių gūdžioje vietoje, viduryje miškų, aplink - jokių kitų sodybų, namų, išskyrus partizanų rėmėjo trobą. Ir tu sėdi toje aplinkoje, dainuoji partizanų dainas, šoki, skamba gyvai atliekama muzika.
Po pernykščio dešimtojo žygio pats prisipažinai, kad gal jau gana. Ar mintys sukosi apie naują maršrutą, ar apskritai atsisakyti šio tradicija jau tapusio renginio?
Tikrai galvojau, kad gražaus 10-ies metų jubiliejaus proga reikia baigti organizuoti tuos žygius. Tačiau 2022 m. spalio 30 d. sukanka lygiai 70 metų, kai 1952 m., paleidęs paskutinius šūvius į okupantus, žuvo ir pats K. Kontrimas-Montė.
O žygis juk ir būdavo pabaigiamas Grūšlaukės miško palaukėje buvusiame Smeltės kaime, kur jis buvo nukautas.
Kaip jis žuvo?
Yra išlikę rašytiniai dokumentai: spalio 30 d. jis atėjo pas savo gerą bičiulį, partizanų ryšininką į sodybą, o ten jo net 3 savaites jau tykojo, laukė Salantų MGB smogikai nelietuviškomis pavardėmis. Tai rodo, kad vietiniams okupantų rėmėjams tokios svarbios operacijos nepatikėjo.
Pasirodžius K. Kontrimui-Montei įvyko susišaudymas. Jo kūnas buvo nuvežtas į Salantus, MGB, o vėliau, spėjama, paniekinamai užkastas buvusiame Žvainių durpyne.
Kuo išsiskyrė šis žmogus, kuriam teko vadovauti rinktinei?
Tarpukario inteligentas, tvarkingas žmogus iš gausios šeimos, auklėtas patriotiškai, augęs gražioje sodyboje.
Baigė gimnaziją, mokėsi Plinkšių žemės ūkio mokykloje, tarnavo atkurtos Lietuvos kariuomenėje, o grįžęs iš tarnybos dirbo Kretingos vartotojų bendrovėje. Bendravo su vietos inteligentais.
Kaip jis tapo partizanu ir iškilo iki vado?
Sunku pasakyti. Jis buvo inteligentas, nujautė, kad bus suimtas, todėl slėpėsi miškuose. Jo bendraminčiai draugai atsidūrė lageriuose, kur mirė.
Nenorėdamas būti pavieniu kovotoju prieš sovietinę sistemą, ėmė burti bendraminčius. Būdamas 32 metų, 1945 m. K. Kontrimas-Montė jau įkūrė rinktinę ir jai vadovavo iki pat gyvenimo pabaigos 1952 m. Įsivaizduojate?
Aštuonerius metus tęsė kovą su sovietų okupantais. Kažkas stebuklingo! Aštuoneri gyvenimo metai - kovoje, kai tave nuolat persekiojo, sekė…
Žemaičių apygardos Kardo rinktinę sudarė apie 500-700 partizanų. Lietuvos mastais, palyginti su pasipriešinimo okupantui Dzūkijoje, tai nėra labai didelė grupė kovotojų.
Tačiau Kardo rinktinė atliko savo vaidmenį: ją sudarė Kretingos, Palangos, Gargždų, Veiviržėnų, Endriejavo, Kulių, Platelių, Darbėnų, Kartenos, Skuodo, Mosėdžio, Salantų kuopos.
Įsivaizduokime, ką reiškė vadovauti tokioje didelėje teritorijoje. Jam teko daug keliauti, bandant įvesti tvarką rinktinėje, o tos kelionės būdavusios itin pavojingos.
Tekdavo eiti į kokią kuopą ir sudrausminti jaunus partizanus.
Kokia buvo ta tamsioji partizanų pusė?
Reikia suprasti, kad po kelerių metų miškuose, gyvenant bunkeriuose, baigdavosi ta išankstinė romantika. Kiti po tų kelerių metų jau bandydavo tiesiog išgyventi.
Entuziazmas gali greitai dingti, kai susiduriama su karčia realybe, skurdžiausia buitimi, nepritekliais, nuolat gurgiančiu skrandžiu. Todėl ir pasitaikydavo klaidų, ypač iš jaunų partizanų pusės.
Juos rinktinės vadui reikėdavo sudrausminti, nubausti, įvesti karišką tvarką. Ir taip - aštuonerius metus nuolat gyvenant baimėje dėl išdavysčių, būnant sekamam ir t. t.
Partizanams sąlygos kariauti buvo pragariškai sunkios, nes jie buvo likę vienui vieni. Negali perbėgti ir pasislėpti kitoje valstybėje.
Nebuvo juk ir socialinių tinklų: dabar visas pasaulis mato ukrainiečių kovas, o tada niekas apie tavo buitį, pasipriešinimą, sunkias sąlygas, didvyriškus polegius taip plačiai nesužinodavo. Vienui vieni su savo viltimi, išgyvenimais.
Kitas dalykas: kaip pačiam nesužvėrėti, kai tu matai išdarkytus, baisiausiai išniekintus savo bendražygių kūnus, demonstratyviai padrėbtus miestelių aikštėse? Savo mamą nupjautomis krūtimis, vaikus, statybinėmis vinimis prie stalų prikaltais liežuviais?
Tokioje kovoje buvo lengva paslysti. Kovoji vienas be jokių JAV „Himars“ ar „Javelin“, o su surūdijusiais Antrojo pasaulinio karo ginklais.
Ko gero, iš partizanų istorijų mes galime pasimokyti ir šiandieną?
Be jokios abejonės. Sovietų okupantai pokario Lietuvoje tokį pragarą buvo užkūrę, kad ojojoj... Turime pasimokyti pozityvo. Pakilusios elektros energijos kainos yra juokai palyginti su tuo, ką patyrė mūsų seneliai, kovoję su tikrų tikriausiais barbarais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą