1. Emocinės išraiškos balse ir muzikoje. Muzika išreiškia tam tikras emocijas, imituodama žmogaus balso skleidžiamus vokalinius garsus. Melancholijos būsenoje žmonės kalba lėčiau ir švelniau, žemesniu tonu ir tamsesniu garsu.
Tai aiškiai matyti garsiajame Samuelio Barberio „Adagyje". Tarptautinėje BBC apklausoje jis buvo pripažintas liūdniausiu iš visų muzikos kūrinių.
2. Muzika gali būti naudojama emociniam išlaisvinimui. Muzika padeda nukreipti savo nusivylimą arba išvalyti neigiamas emocijas (pyktį ir liūdesį). Kai klausomės liūdnos muzikos (arba žiūrime liūdną filmą), esame atitrūkę nuo bet kokios realios grėsmės ar pavojaus, kurį kelia muzika (ar filmas).
Žiūrėti liūdną filmą nėra tas pats, kas apsilankyti benamių prieglaudoje. Apgailestaujame ar užjaučiame, neskausminami neveiklumo kaltės. Liūdesys, kurį sukelia muzika, yra saugus ta prasme, kad žinai, kad tai tikrai nevyksta pasaulyje.
3. Liūdnos muzikos malonumas. Liūdna muzika gali išleisti hormoną prolaktiną, kuris yra tas pats raminantis hormonas, kuris išsiskiria, kai motinos maitina kūdikius. Prolaktinas sukuria ramybės jausmą, kad atremtų psichinį skausmą. Hormonas prolaktinas padeda pažaboti sielvartą.
4. Empatija. Empatija vaidina svarbų vaidmenį mėgaujantis liūdna muzika. Empatija gali būti apibūdinta kaip gebėjimas suprasti ar jausti tai, ką patiria kitas žmogus.
Žmonės, kuriuos emociškai sujaudina liūdni ar tragiški menai, paprastai gauna aukštesnius balus pagal bendrus empatijos rodiklius. Klausytojus, surinkusius aukštus empatijos balus, labiausiai paveikia liūdna muzika. Jie paprastai turi gerai išvystytą vaizduotę atpažinti išgalvoto veikėjo ar asmens patirtį.
5. Nostalgija. Liūdna muzika yra galingas nostalgiškų prisiminimų apie praėjusius laikus paleidiklis. Toks reflektyvus nostalgiškų prisiminimų peržiūrėjimas gali pagerinti nuotaiką, ypač jei prisiminimai susiję su esminėmis ir prasmingomis gyvenimo akimirkomis (pvz., vidurine mokykla ar koledžu).
Mėgaujamės šių prisiminimų saldumu per ryškią vaizduotę. Prisimenant gerus laikus jaučiamas tam tikras malonumas, bet kartu su juo beveik vienodai atsiranda ir liūdesys, kai jų trūksta.
6. Nuotaikos reguliavimas. Liūdna muzika sukuria psichologinę nuotaikos reguliavimo naudą. Liūdna muzika gali būti išgyvenama kaip įsivaizduojamas draugas, kuris teikia paramą ir empatiją po socialinės netekties.
Klausytojai mėgaujasi vien virtualaus, muzikos reprezentuojamo žmogaus buvimu, kuris yra tokios pat nuotaikos, gali padėti susidoroti su liūdnais jausmais.
Pavyzdžiui, paskutinės trys Schuberto fortepijoninės sonatos suteikia balso ir paguodos tai mūsų daliai, kuri jaučiasi vieniša. Schubertui buvo 31-eri, kai rašė šias fortepijonines sonatas, o po dviejų mėnesių, 1828 m. rugsėjį, mirė. Schubertas žinojo vienatvės patirtį ir turėjo dovaną perteikti tai savo muzikoje.
Trumpai tariant, liūdna muzika leidžia klausytojui atsiriboti nuo varginančių situacijų (išsiskyrimo, mirties ir pan.) ir sutelkti dėmesį į muzikos grožį.
Be to, dainų tekstai, kurie rezonuoja su asmenine klausytojo patirtimi, gali išreikšti jausmus ar išgyvenimus, kurių žmogus gali nesugebėti išreikšti.
Šaltinis: www.psychologytoday.com
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą