Svarbi kuro rūšis
Malkos Lietuvoje tebėra vienas svarbiausių individualių namų ir sodybų šildymo būdų. Tačiau geros malkos – ne bet kokia mediena, kurią galima įmesti į krosnį. Nuo medžio rūšies, drėgnumo, malkų dydžio, jų paruošimo ir laikymo priklauso ne tik tai, kaip šiltuose namuose bus žiemą, bet ir kiek kuro teks sunaudoti, kaip greitai užsiterš kaminas ir kokia bus degimo kokybė.
Viena svarbiausių taisyklių labai paprasta – geriausios yra sausos malkos. Specialistai paprastai rekomenduoja kūrenimui naudoti medieną, kurios drėgnis neviršija 20 proc. Tačiau iki tokio drėgnumo mediena nenukeliauja per kelias savaites. Todėl malkas žiemai reikia pradėti ruošti gerokai anksčiau – geriausia apie jas galvoti dar tada, kai šildymo sezonas atrodo tolima ateitis.
Ne visos vienodos
Žmogui, kuris kasmet pats ruošia kurą savo sodybai, medienos rūšis nėra vien teorinis klausimas. Vienos malkos dega ilgai ir ramiai, kitos greitai įsidega ir taip pat greitai sudega. Vienos palieka daug karštų žarijų, kitos labiau tinka ugniai įkurti.
Pagal tankį ir iš vienodo tūrio gaunamos šilumos kiekį dažniausiai pirmauja ąžuolas, uosis, skroblas, klevas ir beržas. Tai tanki mediena, todėl tame pačiame malkinės tūryje jos sukaupia daugiau medienos masės. Tuo tarpu pušis ir juodalksnis paprastai priskiriami vidutinio kaitrumo medienai, o eglė, drebulė, liepa, gluosnis, tuopa ir baltalksnis – lengvesnei medienai.
Tačiau čia svarbu nepatekti į spąstus. Sakydami, kad viena mediena „kaitresnė“, nebūtinai turime omenyje, kad kilogramas vienos rūšies medienos išskirs dvigubai daugiau šilumos nei kilogramas kitos. Daug reikšmės turi medienos tankis. Kitaip tariant, viename kubiniame metre ąžuolo ar skroblo malkų bus gerokai daugiau medienos masės negu tame pačiame tūryje lengvos drebulės.
Todėl kaimo žmogui, kuris malkas perka kubiniais metrais ar erdmetriais, medienos rūšis iš tiesų labai svarbi.
Ąžuolas – ilgam ir karštam kūrenimui
Ąžuolinės malkos laikomos vienomis vertingiausių. Jos tankios, sunkios, ilgai dega ir palieka daug žarijų. Tai geras pasirinkimas tiems, kuriems reikia ilgai išlaikyti šilumą. Tačiau yra ir kita medalio pusė – ąžuolas nėra pati patogiausia mediena greitai įkurti krosnį.
Be to, šviežias ąžuolas džiūsta gana lėtai, todėl nusipirkus ar susiruošus ąžuolinių malkų paskutinę minutę prieš žiemą galima stipriai apsirikti. Gražiai atrodančios, sunkios ir didelės malkos dar nereiškia, kad jos tinkamos kūrenimui.
Ąžuolą verta ruošti iš anksto, gerai suskaldyti ir sudaryti sąlygas orui cirkuliuoti. Tinkamai išdžiūvusi ąžuolo mediena gali būti puikus kuras, tačiau jos nereikėtų vertinti vien pagal svorį. Malka gali būti sunki todėl, kad joje daug vandens.
Beržas – malkinės klasika
Beržinės malkos Lietuvoje turi ypatingą vietą. Jos gerai įsidega, pakankamai ilgai dega ir yra gana kaitrios. Dėl to beržas daugelyje sodybų tapo savotišku universaliu pasirinkimu.
Beržo žievė taip pat padeda lengviau įkurti ugnį. Tačiau svarbu, kad žievėje ir medienoje yra dervų, todėl kūrenant nepakankamai sausomis malkomis gali greičiau terštis dūmtraukis.
Nors beržas dega gerai, jo negalima kūrenti bet kokio. Drėgna beržinė malka vis tiek bus prastas kuras. Drėgmė degimo metu turi būti pašalinta garų pavidalu, todėl dalis energijos, kuri galėtų šildyti namus, išnaudojama vandeniui išgarinti.
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras taip pat įspėja, kad drėgna mediena dega neefektyviai ir išskiria daugiau teršalų.
Uosis ir skroblas – šilumos rezervas
Uosio ir skroblo malkos labai vertinamos dėl didelio tankio. Tai puikus pasirinkimas, kai svarbu iš palyginti nedidelio malkinės tūrio gauti daug šilumos.
Tačiau tanki mediena turi ir trūkumą – ją sunkiau skaldyti, ypač jeigu rąstai dideli ar netinkamai parinkti skaldymui. Todėl uosio ar skroblo malkas geriausia suskaldyti dar tada, kai jos paruošiamos džiūti.
Kaimo sodyboje tai ypač svarbu. Kuo didesnis ir storesnis neapdorotas rąstas, tuo ilgiau drėgmė iš jo keliaus į paviršių. Suskaldžius malką padidėja medienos paviršius, per kurį gali pasišalinti vanduo.
Ne prastos, o kitokios
Lengvesnė mediena nėra bevertė. Drebulė, alksnis ar gluosnis taip pat gali būti naudojami šildymui, tačiau jų savybės kitokios. Jos greičiau įsidega, tačiau greičiau ir sudega. Todėl tokios malkos gali būti labai naudingos kūrenimo pradžioje arba tuomet, kai reikia greitai pakelti temperatūrą.
Alksnio ir drebulės mediena taip pat tradiciškai vertinama dėl mažesnio dervingumo. Tai viena iš priežasčių, kodėl alksnis ir drebulė naudojami ne tik šildymui, bet ir maisto rūkymui.
Spygliuočiai – patogu
Pušis ir eglė dažnai tampa prieinamu malkų pasirinkimu, ypač miškinguose regionuose. Jos lengvai skaldomos, gana greitai įsidega ir iš karto duoda šilumos.
Spygliuočių medienoje daugiau dervų, todėl ją naudojant reikia ypač daug dėmesio skirti tinkamam degimui ir kamino priežiūrai. Sausos spygliuočių malkos gali būti naudojamos, tačiau jos nėra idealus vienintelis kuras kiekvienam šildymo įrenginiui.
Svarbiausia čia medienos rūšį pasirinkti pagal savo krosnį ar katilą ir gamintojo rekomendacijas.
Didžiausias priešas – vanduo
Jeigu reikėtų įvardyti vieną savybę, kuri svarbiausia malkų kokybei, tai būtų drėgmė. Ką tik nukirstoje medienoje vandens gali būti labai daug. Priklausomai nuo rūšies ir medžio dalies, šviežios medienos drėgnis gali siekti gerokai daugiau nei 40 proc.
Kuo daugiau vandens medienoje, tuo sunkiau ji dega. Malkos gali šnypšti, skleisti daug garų, rūkti ir palikti daugiau nuosėdų. Drėgnos malkos taip pat gali būti apgaulingai sunkios – dalis to svorio yra ne mediena, o vanduo. Todėl perkant malkas neverta vertinti jų vien pagal svorį.
Kaip suprasti, ar malkos sausos?
Patikimiausias būdas – naudoti paprastą medienos drėgmės matuoklį. Tai nedidelė investicija, galinti padėti išvengti nemažai ginčų ir klaidų.
Matuojant svarbu matuoti ne vien paviršių. Malkos galas gali būti gerokai sausesnis nei jos vidus. Todėl geriau perskelti malką ir matuoti šviežią vidinį paviršių.
Yra ir senų buitinių būdų įvertinti medieną. Svarbus požymis – garsas. Sudaužus dvi sausas malkas jos skamba gana skardžiai, o drėgnos labiau dusliai. Tačiau tai tik orientacinis būdas.
Ne tik suskaldyti
Malkų džiovinimas prasideda nuo jų paruošimo. Nukirsto medžio nereikėtų palikti ilgai gulėti nesuskaldyto. Kuo greičiau jis supjaustomas į tinkamo ilgio gabalus ir suskaldomas, tuo geriau.
Malkų ilgis turi atitikti konkrečią krosnį ar katilą. Per ilgos malkos nepatogios, gali netilpti į pakurą, o per trumpos reiškia daugiau darbo ir didesnius oro tarpus kraunant.
Suskaldytas malkas reikia krauti taip, kad tarp jų galėtų cirkuliuoti oras. Malkinė neturėtų būti hermetiška dėžė. Ji turi saugoti nuo kritulių, bet kartu leisti vėjui išnešti iš medienos garuojančią drėgmę. Gerai vėdinama pastogė yra daug geresnė už uždarą, drėgną garažą.
Kur geriausia laikyti?
Ideali malkinė turi stogą, apsaugą nuo šoninio lietaus ir gerą oro cirkuliaciją. Malkų negalima krauti tiesiai ant žemės – iš apačios kylanti drėgmė gali sugadinti net gerai išdžiovintą medieną. Todėl rietuves reikia pakelti nuo grunto – tam tinka specialūs padėklai, mediniai tašai ar kita konstrukcija.
Malkinės stogas turi būti sandarus, tačiau sienos neturėtų būti visiškai aklinos. Jei oras nejuda, malkos gali džiūti labai lėtai, o tarp rietuvių gali pradėti kauptis drėgmė. Tai ypač aktualu mūsų klimato sąlygomis, kai rudenį lietūs gali tęstis kelias savaites.
Švari, sausa ir gerai vėdinama malkinė, tvarkingai sukrautos rietuvės ir pakankamai anksti pradėtas ruošimas gali atrodyti kaip paprasti buities dalykai, tačiau būtent iš jų susideda ramus žiemos sezonas.
Dar viena gana dažna kaimo sodybų problema – malkinė paverčiama įvairių daiktų sandėliu. Senos padangos, plastikiniai kibirai, statybinės atliekos, dažų likučiai ar kiti daiktai užkeliami ant malkų, o po kelių metų malkinė tampa beveik neprieinama. Be to, prie šildymo įrenginių ir malkų negalima laikyti medžiagų, kurios gali lengvai užsidegti. Malkinė turi būti skirta kurui, o ne viskam, kam nerandama kitos vietos.
Malkas taip pat galima laikyti po tentu, tačiau tik tuo atveju, jei tentas naudojamas protingai. Uždengti malkas iš viršaus būtina, tačiau apvynioti visą rietuvę plastiku nuo žemės iki viršaus – viena dažniausių klaidų. Tada lietus gal ir nepatenka, bet viduje susidaro kondensatas, o drėgmė neturi kur pasišalinti.
Kur kas geriau uždengti tik viršų, paliekant šonus atvirus. Taip kuras apsaugomas nuo lietaus ir sniego, tačiau vėjas gali laisvai cirkuliuoti. Tokį laikymo būdą rekomenduoja ir malkų ruošimo specialistai.
Žiūrėkite, ką perkate
Malkų pirkimas gali tapti nemalonia patirtimi, jeigu neaišku, kaip matuojamas jų kiekis. Svarbu atskirti erdmetrį nuo kietmetrio. Erdmetris – tai sukrautos medienos tūris kartu su tarp malkų esančiais oro tarpais. Kietmetris reiškia tikrąjį medienos tūrį, atmetus tuščias ertmes.
Todėl du pardavėjai gali pasiūlyti „kubą malkų“, tačiau realus medienos kiekis gali skirtis priklausomai nuo to, kaip malkos sukrautos ir ką tiksliai reiškia pardavėjo nurodytas matavimo vienetas.
Taip pat verta iš anksto sutarti dėl malkų ilgio, medienos rūšies, drėgnio ir to, ar į kainą įskaičiuotas pristatymas.
Dažniausia klaida – ruošimas paskutinę minutę
Rugpjūtį apie malkas pradėję galvoti žmonės jaučiasi gana ramiai. Tačiau jeigu žiemai skirtą kurą pradedame ruošti spalį, galime atsidurti situacijoje, kai malkos dar žalios, o šildymo sezonas jau prasidėjęs. Žinoma, galima nusipirkti jau išdžiovintų malkų, tačiau šios paprastai kainuoja daugiau.
Jei turite galimybę patys ruošti medieną, ekonomiškiausia planuoti į priekį ir visada turėti bent vieno sezono atsargą. Tokia sistema leidžia malkas džiovinti natūraliai, o ne bandyti išspausti iš jų drėgmę paskutinėmis savaitėmis prieš šalčius.
Kita klaida – per didelės malkos
Stambus rąstas gali atrodyti įspūdingai, tačiau tai nebūtinai geras kuras. Per didelę malką sunkiau uždegti, ji lėčiau atiduoda šilumą ir ilgiau džiūsta. Krosnies ar katilo pakurai malkos turi būti parinktos pagal konkretaus įrenginio instrukciją.
Skaldytos malkos paprastai džiūsta gerokai greičiau nei apvalūs rąstai, nes vanduo gali pasišalinti per didesnį paviršių. Todėl skaldymas nėra vien būdas pasiruošti malkas kūrenimui. Tai viena svarbiausių jų džiovinimo proceso dalių.
Pernelyg sandari malkinė
Kartais žmogus pastato gražią malkinę su uždaromis sienomis, durimis ir net ventiliacijos angomis, tačiau joje malkos džiūsta prasčiau nei paprastoje stoginėje.
Malkoms reikia oro. Ideali malkinė apsaugo nuo tiesioginio lietaus, tačiau leidžia vėjui judėti tarp rietuvių. Tai ypač svarbu pirmąją vasarą po malkų paruošimo. Malkas verta krauti ne visiškai prispaudžiant prie sienos, o paliekant oro tarpą.
Kūrenant drėgnomis malkomis problema neapsiriboja tuo, kad namuose bus vėsiau. Prastai išdžiūvusi mediena gali lemti neefektyvesnį degimą ir didesnį teršalų kiekį. Drėgna mediena degdama išskiria daugiau teršalų, o per didelis oro tiekimo ribojimas blogina degimą ir didina kietųjų dalelių išmetimą.
Todėl nereikėtų bandyti „sulėtinti“ ugnies beveik visiškai uždarant oro tiekimą. Geras kūrenimas yra ne kuo lėtesnis degimas, o tinkamai kontroliuojamas ir pakankamai karštas degimo procesas. Jei kyla abejonių dėl konkretaus katilo ar krosnies, pirmiausia reikėtų vadovautis jos gamintojo instrukcija.
Nepamirškite dar vieno svarbaus dalyko – jei į pakurą keliauja šlapi rąstai, gali susidaryti daugiau dūmų ir nuosėdų. Todėl prieš šildymo sezoną kaminą ir dūmų šalinimo sistemą būtina tinkamai prižiūrėti. Dėl nevalytų dūmų šalinimo takų didėja gaisro rizika.
Geriausias laikas – dabar
Rugpjūtis ir rugsėjis – pats geriausias laikas ruošti malkas. Dar nėra šalčių, nepila rudeniniai lietūs, mediena gali toliau džiūti, o šeimininkas turi pakankamai laiko sutvarkyti malkinę, pakelti rietuves nuo žemės, įrengti stogelį ar pasirūpinti papildomu kuro kiekiu.
Vieno atsakymo, kiek laiko reikia džiovinti malkas, nėra. Džiūvimo greitis priklauso nuo medžio rūšies, malkos dydžio, skaldymo, oro sąlygų ir laikymo vietos. Praktikoje dažnai kalbama apie vienus ar dvejus metus. Kai kurioms medienos rūšims gali pakakti vieno sezono, tankesnei medienai reikia gerokai daugiau laiko.
Todėl geriausia turėti malkų rotaciją. Šiemet paruoštos malkos keliauja į vieną rietuvę, o kūrenamos tos, kurios paruoštos anksčiau. Kitąmet sistema kartojama. Tokiu būdu nereikia kiekvieną rudenį nerimauti, ar naujai atvežtos malkos spės išdžiūti. Būtent planavimas čia yra svarbesnis už skubėjimą.
Jeigu šiemet dar tik pradedate ruošti malkas, nereikėtų tikėtis, kad ką tik suskaldyta mediena taps idealiu kuru jau po kelių savaičių. Geriau ją paruošti tinkamai ir palikti kitam sezonui, o šią žiemą naudoti anksčiau išdžiovintą kurą. Tai savotiška malkų „sėjomaina“ – vienas sezonas ruošiamas, kitas kūrenamas.
Kai už lango spaudžia šaltis, vėjas švilpia aplink sodybą, o ant stogo tyliai gula pirmasis sniegas, nėra nieko maloniau už žinojimą, kad už sienos laukia tvarkinga, sausa malkų rietuvė. Tada nereikia skubėti į mišką, ieškoti drėgnų rąstų ar stebėtis, kodėl krosnis rūko, o namai nešyla.
Gera žiema prasideda dar vasarą nuo paprasto, bet labai svarbaus darbo – laiku pasirūpinti malkomis ir leisti joms tinkamai išdžiūti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą