Medaus mėnesiui nuvyko į Juodkrantę: „Sapnavome košmarą atmerktomis akimis“

(3)

Tačiau orai per mūsų medaus mėnesį buvo kitokie, nei tikėjomės. Planavome išvažiuoti į užsienį, jau buvome ir kelionę nusižiūrėję, tačiau netikėtai pasikeitė mūsų planai, vyras po kelių dienų turėjo grįžti į darbus, todėl nutarėme kelionę nukelti, o patys pabėgti bent savaitgaliui prie jūros medų pakopinėti.

Organizatorių nuotr.

Kadangi kainos pajūryje, patys žinote, kokios neadekvačios, nutarėme su vyru neišlaidauti ir užsienio kelionės pinigų nešvaistyti, o „prasisukti“ pigiau. Žinote, neseniai susikūrusi šeima, užgyventas biudžetas kuklus.

Mama per pažįstamus surado pigius namukus Juodkrantėje, netoli miško. Už 14 eurų parai (kaip pažįstamiems). Namukai nedideli, be patogumų, bet užtat šalia marios, kiemas praktiškai miške, o už jo ir ošianti jūra.

Pamanėme, kad patogumų mums tikrai nereikia. Pasiėmėme dviračius, manėme praleisti smagų savaitgalį gamtos prieglobstyje, pasivažinėti pajūrio takais, pasėdėti prie laužo.

Visai kaip palapinėje prie ežero, tik čia dar po stogu, šiltoje ir patogioje lovoje, klausantis marių žuvėdrų ir miško paukščių dainų.

Deja, romantika išgaravo tik atvykus.

Oras buvo subjuręs, didelis vėjas, lietus. Paukščių nesigirdėjo.

Kurti laužą ir kepti šašlykus buvo neįmanoma netgi pavėsinėje. Na, nieko, galvojam, turim reikiamą aprangą, dviračius, važiuosim iki jūros.

Nuvažiuoti tai nuvažiavome, bet vėjas buvo toks stiprus, kad bėrė į akis smėlį ir plėšė žandus. Ilgai prie jūros neužsibuvome, grįžome atgal į savo namelį.

Deja, bet čia labai didelio džiaugsmo ir vėl nebuvo. Nes namelis buvo kiaurai vėjo perpučiamas. Lietus nelijo, bet sušilti ir išsidžiovinti šlapių rūbų nebuvo kur.

Teko eiti šildytis ir valgyti į vietines kavinukes. Su nerimu laukiau vakaro, nes nežinojau, ką veikti tokiu oru gyvenant praktiškai palapinėje.

Organizatorių nuotr.

 Poros medaus mėnuo Juodkrantėje nepriminė pasakos - greičiau košmarą.  123rf.com asociatyvioji nuotr.

Mano optimizmas seko, vyras stengėsi nepasiduoti. Pasiūlė plaukti į marias pažvejoti. Mamos pažįstami pažįsta kelis pažįstamus, kurie už nedidelį mokestį nuplukdys pažvejoti.

Na, atrakcija gal ir verta dėmesio. Vien pasiplaukiojimo idėja skambėjo kaip išsigelbėjimas. 

Oj kaip klydom mes pasirinkę šią pramogą. Pasirodo, abu su vyru turime jūros ligą.

Kadangi buvo didelis vėjas, stiprus bangavimas, mus pradėjo pykinti vos išplaukus. Vietoje meškerės abu buvom pažaliavę ir įsikibę laivo bortą.

Kai grįžom į krantą, nebesinorėjo daugiau nieko.

Šlapiom kojom, sušalę, sustojusiais skrandžiais...

Sapnavome košmarą atmerktomis akimis.

Vieną naktį kažkaip išvėrėme. Bet jau romantikos nebuvo nė kvapo, miegojom susisukę į patalus ir tirtėjom iš nuovargio ir šalčio.

Rytojaus rytą oras buvo šiek tiek geresnis. Lijo su nedidelėmis pertraukomis, todėl sugalvojome dar pasivaikščioti mišku ir pagrybauti.

Pagrybavom nemažai. Bet ką su tais grybais daryti, jei neturime virtuvės, kur juos išsivirti?

Ant laužo neišdžiovinsi, nes lietus...

Žodžiu. Spjovėme į medau mėnesį ir romantiką prie jūros ir sutarėme, kad reikia susikrauti daiktus ir grįžti namo. Į šiltą švarią lovą, kurioje po malonaus dušo bent pasimylėsime patogiai.

Taip ir padarėme. Tik grįžę dar ilgai spjaudėmės ir be viso to malonumo dar ir traukėme įsisiurbusias erkes...

 

Organizatorių nuotr.

Poros medaus mėnuo Juodkrantėje nepriminė pasakos - greičiau košmarą.  123rf.com asociatyvioji nuotr.

 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį ve.lt neatsako.

 

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder