Metų mokytojas: „Svarbiausia, kad mokinys jaustų mokytojo palaikymą“

Simono Dacho progimnazijoje K. Makauskas jau 20 metų dirba teatro mokytoju. Pedagogas svarsto, kad šį apdovanojimą turėtų po dalelę išdalinti visiems kartu keliaujantiesiems, palaikantiesiems jo idėjas ir iniciatyvas.

Kaip jaučiatės tapęs Metų mokytoju? Ar tikėjotės tokio įvertinimo?

Tokių įvertinimų niekuomet nesitiki. Širdyje nejauku sulaukus tiek dėmesio, bet matydamas aplinkinių vertinimus ir sulaukęs gausybės sveikinimų, jausdamas kitų žmonių pasididžiavimą, apsipranti ir leidi ramiam dėkingumo jausmui užlieti širdį. Tikrai norisi prisiminti visus savo gyvenimo mokytojus, kurie įdėjo dalelę savęs formuodami ir padėdami man augti kaip asmenybei. Esu laimingas, kad tokių žmonių tikrai buvo ne vienas. Tik atsigręžęs atgal iki galo suvokiu, kokie jie yra svarbūs ir brangūs.

Ar, jūsų nuomone, šis apdovanojimas yra apdovanojimas būtent už jūsų darbą, ar kaip tik paskatinimas būti dar geresniam?

Manau, kad šis apdovanojimas yra skiriamas atsižvelgiant ne į vienerius pedagoginio darbo metus. Klaipėdos Simono Dacho mokykloje teatro mokytoju dirbu jau 20 metų. Su ugdytiniais esame dalyvavę įvairiuose tarptautiniuose projektuose, konkursuose, miesto šventėse. Kelerius metus iš eilės buvau nominuotas kaip inovatyviausias menų mokytojas Lietuvos mastu. Svarų indėlį pelnant šią nominaciją tikriausiai turėjo ir Klaipėdos miesto teatro mokytojų metodinio būrelio pirmininko veikla. Tad šį apdovanojimą turėčiau po dalelę išdalinti visiems kartu keliaujantiesiems, palaikantiesiems mano idėjas ir iniciatyvas. Vienas iš sveikinimų skambėjo taip: „Mokytojas, hebrajiškai Koheletas, pažodžiui išvertus, tas, kuris telkia žmones. Kaip panašu į tave...“ Esu laimingas, jei žmonės mano, kad man pavyksta to pasiekti.

Koks jūs esate mokytojas: griežtas ar kaip tik mokinių draugas?

Esu visoks. Pamokose stengiuosi sukurti žaismingą atmosferą, kad mokiniai pajustų teatro žavesį. Tačiau būna akimirkų, kai tenka tarti griežtesnį žodį. Tam, kad įsitrauktume į augimo ir tobulėjimo procesą, reikia įveikti įvairius iššūkius, ir tas kelias kartais nebūna lengvas, būna ir ašarų. Svarbiausia, kad mokinys jaustų mokytojo palaikymą. Mano tikslas, kad mokinys patirtų sėkmę ir pajustų savo veiklos prasmingumą. O mokykloje keliaujant koridoriumi dažnai gali išgirsti sušunkant „mokytojau Karoli...“, o iš mažesniųjų tiesiog „Karoli...“ Priimu tai visiškai paprastai ir natūraliai.

Mano nuomone, kiekvienas darbas, nesvarbu, kad ir ką darytum, jei nori jį atlikti tinkamai, reikalauja pastangų, motyvacijos ir begalinio tikėjimo, sugebėjimo nepaskęsti rutinoje.

Kas jūsų darbe jus labiausiai žavi?

Labiausiai žavi, kai žodis tampa kūnu, kai pamatai iškeltos idėjos įgyvendinimą, užsibrėžto tikslo pasiekimą. Yra nuostabu stebėti, kaip mokiniai įveikia jiems skirtus iššūkius, pasiekia savo galimybių ribas ir dar šiek tiek daugiau. Matai, kaip jų asmenybės auga ir bręsta. Kartais pasitaiko, ypač paauglystės laikotarpiu, kad turi šiek tiek atsitraukti, leisti mokiniui susivokti savyje, kad jis atrastų savo tapatumą, suvoktų savo trūkumus ir privalumus. Su palengvėjimu atsikvepi, kai įvyksta tas lūžis ir tavo ugdytiniai su nauja, pakitusia bei brandžia motyvacija žengia pirmyn.

Be skaudžių ir ilgai nesprendžiamų dalykų (atlyginimai, milžiniški krūviai), kokie dar sunkumai lydi mokytoją jo darbe?

Yra tokios patarlės: „visur gerai, kur mūsų nėra“, „pas kaimyną duona skanesnė“. Galima ir daugiau jų surasti. Mano nuomone, kiekvienas darbas, nesvarbu, ką darytumei, jei nori jį atlikti tinkamai, reikalauja pastangų, motyvacijos ir begalinio tikėjimo, sugebėjimo nepaskęsti rutinoje. Be abejo, kai atiduodi visas savo jėgas, norisi, kad būtų tinkamai atlyginta. Kartais ne viskas pasveriama materialiniais dalykais, bet turi būti teisingos proporcijos ir balansas. Šiandieniniai įvykiai - tai ženklas, kad tas balansas yra pažeistas.

Ar tikite, kad streikai gali atnešti jau seniai švietimo sistemai reikiamų pokyčių ir kodėl?

Labai norisi, kad visos reformos būtų paremtos praktika, o ne teoriniais modeliais, kurie nemaža savo dalimi prasilenkia su realybe. Idėjos ir tikslai dažnai būna gražūs, bet praktikoje dažnai pamatome, kad ne iki galo yra mąstoma apie įgyvendinimo resursus, tiek žmogiškuosius, tiek materialinius. O kalbant apie streiką, norisi, kad galų gale būtų atrastas kompromisas iš abiejų pusių. Tikrai liūdina, kai matai tam tikrą susiskaldymą tarp profesinių sąjungų ir bendros pozicijos neturėjimą. Stebina pareiškimai, kad „kažkur, kažko nėra...“ Labai norisi pagaliau sulaukti tos akimirkos, kai prie vieno stalo susės visos pusės ir pradės ne tik klausytis, bet ir išgirs vieni kitus.

Ko palinkėtumėte jaunam žmogui, kuris svarsto apie pedagogo profesiją, tačiau dėl dabartinės situacijos abejoja, ar šis sprendimas būtų geras?

Norėčiau palinkėti begalinio tikėjimo, entuziazmo ir užsispyrimo. O „dabartinė situacija“ neaplenkia ir daug kitų profesijų. Bet pokyčiai vyksta. Esame dar jauna valstybė ir turime nepavargti stengtis, tikėti, judėti pirmyn ir kartu atrasti teisingą balansą.