Milda Gecaitė: Švęskime vieni kitų pasiekimus, o ne maitinkimės tragedijų antraštėmis

Ne vienoje lietuviškoje reklamoje nusifilmavusią žavingąją aktorę pastaruoju metu galima išvysti ir didžiajame ekrane. „Noriu, kad pradėtume švęsti vieni kitų pasiekimus, o ne maitintis tragedijų antraštėmis“, - sako M. Gecaitė. Tokiu požiūriu ji ne tik siekia dalintis profesine patirtimi, bet ir skatinti pozityvią, palaikančią kultūrą tiek kino aikštelėje, tiek kasdienybėje.

Lietuvos kino teatruose neseniai įvyko filmo „Nuodas“ premjera, kurio režisierius - Robertas Kuliūnas, o istorija įkvėpta Ilonos Madelaine bestselerio „Nuodas“ motyvų.

Milda Gecaitė filme įkūnijo Gytės vaidmenį, kuris tapo netikėtu iššūkiu aktorei. Ši premjera žymi ne tik naują kūrybinį etapą, bet ir simbolinį aktorės sugrįžimą į kiną, kuriame prasidėjo jos vaidybinis kelias, o debiutinis darbas filme „The Pin“ (liet. „Smeigtukas“) sulaukė „New York Times“ aukštų įvertinimų.

© Akimirkos iš filmo „Nuodas“

„Po grįžimo į Lietuvą manęs vis dar klausia, kodėl grįžau. Ir pati pradėjau sau kelti tą egzistencinį klausimą - kodėl? Tikėdama, kad viskas gyvenime vyksta taip, kaip turi vykti, supratau: žmonės, kurie išvyksta į platųjį pasaulį, vėliau grįžę namo gali parvežti kažką naujo - naujų idėjų, kitokio požiūrio, pavyzdžių, kaip galima daryti dalykus kitaip, ir tuo dalintis su aplinkiniais“, - sako aktorė.

Milda, kino teatruose jau galima išvysti filmą „Nuodas“, kuriame atliekate Gytės vaidmenį. Įdomu, kaip vertinate galutinį rezultatą pati? Ką jums reiškia šis vaidmuo?

Vertinu pozityviai! Šis vaidmuo man buvo visiskai kitoks nei tie, kuriuos pastaruoju metu teko vaidinti. Gytė - švelniai pozityvi, svajinga, mylinti, truputėlį naivoka „mergaičių mergaitė“, ta, kuri visada pasirūpins kitais ir, galbūt, kartais pamins save. Tai taip pat ir savybės, kurios manyje egzistuoja realiame gyvenime, tik, galbūt, ne visada jas parodau viešai. Todėl Gytė man tikrai brangi tuo, kad man teko atrasti savyje drąsos tapti pažeidžiamesne. Būtų labai įdomu ją patyrinėti plačiau, jeigu ateityje būtų tokia galimybė.

Filme „Nuodas“ kuriate jautrią, gana naivią heroję, nors dažnai vaidinate stiprias, net šaltas moteris. Ar šis vaidmuo buvo bandymas sąmoningai ištrūkti iš jums klijuojamų tipažų?

Visiškai ne, netgi režisieriui mane pakvietus būtent Gytės vaidmeniui jam pasakiau, kad galbūt aš labiau tikčiau kitos draugės vaidmeniui, kuris, mano supratimu, buvo artimesnis mano įprastoms rolėms. Turbūt net pati save buvau įsistačiusi į tam tikrų personažų rėmus. Manau, aktoriui yra labai svarbu nuolat ieškoti savyje kitokių spalvų, išbandyti save skirtingais amplua. Tad labai džiaugiuosi, kad Robertas Kuliūnas manyje pamatė Gytę pirmiau nei pati galėjau sau isivaizduoti tokį švelnų personažą.

Dirbote skirtingose rinkose užsienyje. Ar matote akivaizdžius skirtumus sugrįžus į Lietuvos kino aikštelę?

Kai kuria prasme tikrai taip. Aišku, vienintelis iš pagrindinių skirtumų yra filmo biudžetas. Užsienio kompanijos sau leidžia daug daugiau, dėl to, manau, dažnu atveju ir kokybė kartais yra geresnė.

Kuomet režisierius tavyje pamato spalvą, kuri tave atves prie gilesnių kūrybinių ir vidinių paieškų - tai yra didelė dovana.

Taip pat jaučiu skirtumą tarp filmų temų ir siužetų pasirinkimo. Užsienio rinkos žaidėjai gana drąsiai eksperimentuoja, o Lietuvoje mes labiau linkę į tam tikrus, drįsčiau sakyti, šablonus. Taip pat, mano akimis, Lietuvoje dar trūksta gerų istorijų apie daugialypes moteris, kurioms nėra kabinama viena emblema - „mama“, „meilužė“, „dukra“. Užsienio industrija šį pokalbį kine pradėjo jau seniai.

Esate užsiminusi, kad Lietuvoje dar trūksta ribų kultūros kūrybinėse industrijose. Ar galite prisiminti situaciją filmavimo aikštelėje, kai tos ribos buvo akivaizdžiai peržengtos?

Tokios situacijos, turbūt, dažnesniu atveju nutinka dar prieš projekto pradžią, kuomet reikia derinti tam tikrus dalykus. Pastebiu, jog kartais sakydamas „ne“ momentaliai gali tapti priešu arba „susireikšminusia“ persona, nors tai tiesiog būna profesionaliai iškomunikuota personali riba. Taip, porą kartų yra tekę tai patirti aikštelėje ir pastebėjau, jog tokiose nemaloniose situacijose kartais bandoma įpiršti kaltės jausmą arba netgi švelniai bauginti.

Jūsų mintis apie poreikį „švęsti vieniems kitų pasiekimus, o ne maitintis tragedijų antraštėmis“ skamba tarsi kritika ir žiniasklaidai, ir visuomenei. Ar manote, kad šiandien kultūros žmonės Lietuvoje per dažnai matomi tik per skandalų ar problemų prizmę?

Tai ne kritika, o kvietimas ir padrąsinimas eiti į šviesą, atrasti tiek savyje, tiek aplinkoje dėl ko pasidžiaugti. Taip pat skatinimas pasidžiaugti vieni kitais, nes mes tokia nuostabi ir talentinga tauta! O vien tai, jog tai pirmiausia skamba tarsi kritika, jau daug pasako, kaip reaguojame į požiūrio kampą. Taip, manau, jog ne tik kultūros žmonės, bet ir kasdienės aktualijos yra dažnai pateikiamos ir matomos per skandalų, negatyvo prizmę. Suprantu, kad tai dažniau pritraukia dėmesio, tačiau kuo mintame - tuo ir tampame.

Režisierius Robertas Kuliūnas jus šiame vaidmenyje pamatė po „YouTube“ serialo „Parduotuvinis romanas“. Ar dažnai nutinka taip, kad vienas netikėtas darbas pakeičia tai, kaip jus ima matyti režisieriai?

Net ir Holivude būna atvejų, kuomet žvaigždės metų metus negali išsivaduoti nuo tam tikrų jiems nuolat siūlomų rolių ir imasi drastiškų sprendimų. Pavyzdžiui, nesutinka su nei vienu pasiūlymu (nors kartais tai jiems kainuoja milijonus), kol koks režisierius nepasiūlys visiškai neišbandyto amplua. 

Užsienio rinkos žaidėjai gana drąsiai eksperimentuoja, o Lietuvoje mes labiau linkę į tam tikrus, drįsčiau sakyti, šablonus. 

Bet kai taip nutinka - aktoriai atsiskleidžia kitomis spalvomis ir pražįsta it nematytos egzotinės gėlės. Tad, kuomet režisierius tavyje pamato spalvą, kuri tave atves prie gilesnių kūrybinių ir vidinių paieškų - tai yra didelė dovana.

Sugrįžimas į kiną dažnai reiškia ir tam tikrą karjeros „restartą“. Ar buvo momentų, kai reikėjo iš naujo įrodyti savo vertę industrijoje, kurioje jau buvote žinoma?

Tikrai taip, būtent taip dabar jaučiuosi Lietuvoje. Atrodo, patirties, kurią susirinkau per tiek metų industrijoje užsienyje, turėtų pakakti, tačiau, visgi kiekviena rinka turi savo taisykles ir savo favoritus. Bet manęs tai jau nebegąsdina, man svarbu, kad mano darbas kalbėtų už save, kad kiekviename karjeros etape padaryčiau viską kaip galiu geriausiai, kad pranokčiau pati save.

Per pastaruosius kelerius metus dirbote įvairiose filmavimo aikštelėse. Kokius dar ryškesnius ar įdomesnius projektus - Lietuvoje ar užsienyje - galėtumėte išskirti? Ar yra vaidmenų, kurie dar tik laukia savo premjeros?

Taip, pastarieji metai buvo kupini darbo būtent kino aikštelėse ir dėl to labai džiaugiuosi. Pagaliau gavau galimybę padirbti su lietuvių režisieriumi Tomu Vengriu, kurio naujausias, tikrais faktais paremtas filmas „Barakuda“ apie Daktarų gaujos gyvenimą, žiūrovus turėtų pasiekti jau šį rudenį.

Taip pat praėjusių metų pabaigoje turėjau malonumo tapti naujo latvių šeimyninio filmo „Izdzīvošanas skola“ (liet. „Išgyvenimo mokykla“) dalimi. Ten teko suvaidinti amerikietę, atvykusią į Latviją ir besistengiančią įsilieti į latvių šeimą. Šis vaidmuo man buvo itin svarbus, tad su jauduliu laukiu, kuomet kūrybinė komanda jį pabaigs montuoti ir galėsime ruoštis jį paleisti į pasaulį.