Astrofizikas paaiškino, kodėl iki šiol neradome protingos gyvybės ženklų kosmose

„Eschatinė“ hipotezė

Kolumbijos universiteto (JAV) astrofizikas Davidas Kippingas siūlo vadinamąją „eschatinę“ hipotezę (nuo graikiško žodžio eschatos – „pabaiga“). Pasak jo, dauguma technologiškai išsivysčiusių civilizacijų didžiąją savo egzistavimo dalį gyvena stabiliai ir tyliai, todėl yra praktiškai nepastebimos iš kosminių atstumų.

Tokios civilizacijos neskleidžia ryškių, dirbtinių signalų, nenaudoja perteklinės energijos ir nekuria anomalijų, kurios išsiskirtų iš natūralaus visatos fono. Jų technologinė veikla susilieja su žvaigždžių, galaktikų ir kitų kosminių objektų skleidžiama spinduliuote, todėl iš toli atrodo kaip visiškai natūralūs reiškiniai.

„Tylios“ civilizacijos, pasak mokslininko, neturi jokio motyvo būti matomos. Jos nei siunčia signalus, nei demonstruoja savo buvimą, todėl kosmose susidaro vadinamoji „didžioji tyla“.

Kada civilizacijos tampa pastebimos

Situacija pasikeičia tik tada, kai civilizacija patenka į egzistencinę krizę. Karai, globalinės ekologinės katastrofos, technologinės avarijos ar kiti masiniai sukrėtimai gali sukelti staigius ir labai ryškius pokyčius planetoje.

Tokiais momentais civilizacija gali tapti „garsia“: atsiranda neįprasti šviesos blyksniai, staigūs planetos ryškumo pokyčiai, netikėtos judėjimo ar energijos emisijos anomalijos, kurių neįmanoma paaiškinti įprastais gamtos procesais. 

Mokslininkas tai palygina su skausmo šauksmu tyliame, tamsiame miške – trumpu, bet labai aiškiai girdimu signalu.

Pavyzdžiui, pasaulinis branduolinis karas, staigus atmosferos sunaikinimas ar klimato kaita galėtų palikti aiškų, bet trumpalaikį pėdsaką, kurį būtų galima pastebėti net iš kitų žvaigždžių sistemų.

Kaip ieškoti nežemiškos gyvybės

Pasak Kippingo, būtent tokius retus ir trumpus „pabaigos signalus“ žmonija teoriškai gali užfiksuoti. Todėl jis siūlo keisti požiūrį į nežemiškos gyvybės paieškas: vietoj sąmoningų radijo signalų ar „sveikinimų“ reikėtų ieškoti bet kokių nepaaiškinamų kosminių anomalijų.

Tam ypač tinka modernios observatorijos, tokios kaip „Vera C. Rubin Observatory“ ar ESA kosminė misija „Gaia“, kurios nuolat stebi dangų ir fiksuoja staigius šviesumo, judėjimo ar struktūros pokyčius kosmose.

Kodėl Visata tyli

Ši hipotezė suteikia naują paaiškinimą vadinamajam Fermi paradoksui – klausimui, kodėl, nepaisant didžiulio Visatos masto, iki šiol nematome jokių aiškių protingos gyvybės pėdsakų.

Jei Kippingo idėja teisinga, protinga gyvybė Visatoje gali būti paplitusi, tačiau didžiąją laiko dalį ji yra nepastebima. Civilizacijos „išlenda į šviesą“ tik pačiu blogiausiu momentu – kai jau nebegali paslėpti savo problemų.

Tokiu atveju pirmasis žmonijos kontaktas su ateiviais gali būti ne džiaugsmingas susitikimas, o liūdnas liudijimas apie kitos civilizacijos žlugimą. Tačiau kartu tai paaiškintų, kodėl iki šiol Visata atrodo tokia tyli: galbūt visi tiesiog slepiasi… iki paskutinės akimirkos.