Atradimas: „Edeno sodas“ galėjo būti prie paslaptingo mėlyno ežero Afrikoje

Pagal Bibliją, Edeno sodas buvo rojus, kuriame Dievas apgyvendino Adomą ir Ievą. Ten tekėjo upė, išsišakojanti į keturias atšakas: Gihoną, Eufratą, Tigrą ir Pišoną.

Ilgą laiką mokslininkai manė, kad kadangi Tigras ir Eufratas teka per dabartinį Iraką, Edenas turėjo būti ten. Tačiau Mahmoodas Jawaidas, cheminis inžinierius iš Teksaso, teigia, kad Edenas iš tikrųjų buvo Bahir Dare – derlingame šiaurės vakarų Etiopijos regione, prie pietinio Tanos ežero galo, kur prasideda Mėlynasis Nilas.

Jawaidas savo teoriją grindžia Biblijos ir Korano tekstų analize, lygindamas aprašymus apie Adomą ir Ievą, upes bei patį sodą.

Jo 2025 m. tyrime (dar neperžiūrėtame kolegų) teigiama, kad Mėlynasis Nilas gali atitikti Biblijoje minėtą Gihoną, o Tanos ežero ištekėjimai išsišakoja į kelias upes – galimai tas pačias keturias, minimas Pradžios knygoje.

Teorijoje taip pat pabrėžiama, kad žmonijos raida prasidėjo Rytų Afrikos plyšio slėnyje, netoli Olduvai tarpeklio, kuris laikomas žmonijos lopšiu. Jawaidas spėja, kad Adomas galėjo išsivystyti iš Homo habilis arba vėlyvos Australopithecus formos, o vėliau su Ieva buvo „įkurdintas“ Bahir Dare – rojumi vadintame aukštumų regione, iš kurio jie buvo „nuleisti“ (kaip aprašo Koranas – habata) į žemumas.

Šis regionas yra apie 1,8 km virš jūros lygio, pasižymi vešlia augmenija, gausia gyvūnija ir tekančiu Mėlynuoju Nilu – visa tai atitinka tiek Biblijos, tiek Korano aprašymus apie žemišką rojų.

„Visi įkalčiai rodo į Bahir Darą, netoli Tanos ežero – nepaprasto grožio, augmenijos gausos ir Mėlynojo Nilo šaltinio regioną, idealiai atitinkantį senovinius Edeno aprašymus“, – rašo Jawaidas.

Gihonas, anot Biblijos, apsupo Kušo žemę, o šis senovinis pavadinimas dažnai siejamas su Etiopija. Jawaidas šį kalbinį ryšį laiko esminiu įrodymu: Mėlynasis Nilas, prasidedantis Tanos ežere, teka per Sudaną iki susijungimo su Baltuoju Nilu Chartume – tai ir būtų Biblijos Gihono upė.

Jis pažymi, kad Tanos ežerą supa vulkaninės keteros, kurios, jo manymu, galėtų atitikti „liepsnojantį kalaviją“, kurį Dievas pastatė prie Edeno vartų, kad niekas nepasiektų Gyvybės medžio po Adomo ir Ievos išvarymo.

„Kadangi slėnį supa istoriškai aktyvūs ugnikalniai, labai tikėtina, kad būtent jie ir sudarė tą „ugningą kalaviją“, minėtą Biblijoje,“ – teigia Jawaidas.

Tyrime pabrėžiama, kad tiek Biblijoje, tiek Korane Edenas aprašomas kaip žemiškas sodas, o ne amžinasis rojus. Be to, regiono derlinga žemė, švelnus klimatas ir gausus vandens kiekis atitinka šventraščiuose minimą vietą, kurioje nėra bado, troškulio ar kaitros.

Žurnalistė Virginia Morell, tyrinėjusi Bahir Darą, rašė, kad čia „sodai kupini ryškiaspalvių bugenvilijų, didžiulių kinrožių ir saldžiai kvepiančių frangipanio krūmų“. Aplink Tanos ežerą auga papiro žolės, o oras prisotintas jazminų, imbierų ir medaus gėlių kvapų.

„Bahir Daras – tai vieta, kur gamta ir grožis sukuria pojūtį, tarsi būtum rojuje,“ – rašo Jawaidas.
„Čia dainuoja paukščiai, o figmedžiai, mangai ir akacijos teikia pavėsį ant Mėlynojo Nilo krantų.“

Anot Jawaido, Bahir Daras yra arčiausiai rojų primenanti vieta Žemėje – tiek dėl gamtos grožio, tiek dėl sutapimų su šventraščiais.

Koranas mini, kad Adomas ir Ieva buvo apsaugoti nuo saulės kaitros, todėl, pasak tyrimo, Bahir Daras – tobula vieta, kurioje jie galėjo mėgautis vaisiais, klausytis paukščių giesmių ir kvėpuoti kvapniomis vėjų gūsių atneštomis žolelėmis.

Šaltinis: dailymail.co.uk