Dykumoje atrasta milžiniška banginių kapavietė: atskleista šių gyvūnų kilmės paslaptis

Šis slėnis, esantis Egipto vakarų dykumoje, yra didžiausia pasaulyje senovinė banginių kapavietė. 

Tyrėjai čia aptiko daugiau kaip 400 beveik visiškai išlikusių priešistorinių skeletų. Daugelis jų datuojami maždaug 40 mln. metų – laikotarpiu, kai dabartinės Sacharos teritoriją dengė Tetio jūra.

Archeocetai – sausumos ir jūros tarpininkai

Fosilijos rodo, kad tai buvo lemtingas etapas banginių istorijoje – archeocetų epocha. Tai seniausia žinoma banginių pošeimė, tapusi svarbia jungtimi tarp sausumos ir vandenyno.

UNESCO sprendime, priimtame 2005 m., kai Vadi el-Hitanas buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, pabrėžiama:

„Šios fosilijos atspindi vieną svarbiausių evoliucijos istorijų – banginių, kaip jūrinių žinduolių, atsiradimą po jų ankstesnio gyvenimo sausumoje.“

Banginių evoliucijos įrodymai

Fosilijos rodo jaunuosius archeocetus paskutinėse užpakalinių galūnių nykimo stadijose. 

Tuo metu jie jau turėjo aptakų kūną, primenantį šiuolaikinius banginius, bet dar išsaugojo kai kurias primityvias kaukolės ir dantų struktūras.

Vienas iš tokių pereinamųjų rūšių buvo Basilosaurus isis – iki 16 metrų ilgio plėšrūnas su galingais žandikauliais. Nepaisant pavadinimo („-saurus“ reiškia „driežas“), tai buvo banginis, o ne roplys. 

Kai XIX a. pirmą kartą atrado jo kaulus, paleontologai klaidingai palaikė juos jūrinių roplių fosilijomis.

Basilosaurus jau buvo visiškai vandens gyvūnas, tačiau dar išlaikė kai kurias sausumos protėvių ypatybes – turėjo mažytes užpakalines galūnes.

Šios galūnės buvo trumpesnės nei pusė metro, todėl jos negalėjo padėti nei vaikščioti, nei plaukti. 

UNESCO dokumentuose rašoma, kad jos galėjo atlikti pagalbinę funkciją poravimosi metu vandenyje.

Šaltinis: unian.net