Gamtos stebuklas Konge: mokslininkai užfiksavo žuvis-alpinistes, įveikiančias 15 metrų aukščio krioklį

Daugiau nei pusę amžiaus mokslo bendruomenėje sklandė gandai, panašūs į vietinių gyventojų legendas: kalbėta apie mažytę žuvų rūšį, kuri geba neįmanoma – kopti vertikaliomis uolų sienomis prieš stiprią vandens srovę. 

Šiandien šie „anekdotiniai“ pasakojimai oficialiai tapo mokslo faktu. 

Tarptautinei mokslininkų komandai pirmą kartą pavyko nufilmuoti unikalias paraknerijos žuvis (Parakneria thysi), „šturmuojančias“ 15 metrų aukščio Luvilombo kriokį Kongo Demokratinėje Respublikoje.

Iš lūpų į lūpas – į vaizdo įrašus

Tyrimas, kurio rezultatai ką tik paskelbti prestižiniame žurnale „Scientific Reports“, vainikavo ilgus stebėjimo metus Upembos nacionaliniame parke. 

Lubumbashi universiteto mokslininkas Pacific Kivele Mutambala ir Belgijos Karališkojo Centrinės Afrikos muziejaus ichtiologas Emmanuel Vreven kartu su kolegomis ekspedicijų metu užfiksavo tūkstančius šių mažų žuvyčių, užsispyrusiai judančių aukštyn.

Nors apie šį fenomeną buvo užsimenama dar prieš 50 metų, iki šiol trūko neginčijamų vaizdinių įrodymų. Dabar turimi kadrai leidžia detaliai išanalizuoti, kaip šioms gėlavandenėms būtybėms pavyksta įveikti gravitaciją ir milžinišką vandens spaudimą.

Biologinė „alpinistų“ įranga

Mokslininkai nustatė, kad paraknerijos krioklius pradeda šturmuoti lietaus sezono pabaigoje, balandžio–gegužės mėnesiais. Jų kopimo technika primena aukštąją inžineriją:

Specializuoti pelekai: Žuvys naudoja krūtinės ir pilvo pelekus, kad tvirtai užsikabintų už vertikalios, šlapios sienos.

Mikroskopiniai kabliukai: Pelekų apačioje aptikti „mažyčiai vienaląsčiai kabliukų formos iškyšuliai“. Šios struktūros veikia kaip gamtiniai „lipdukai“, leidžiantys žuvims ne nuslysti žemyn, o tiesiogine prasme prilipti prie uolienos paviršiaus.

Ištvermė: Pastebėta, kad šios žuvys gali valandų valandas ropoti aukštyn, kol galiausiai pasiekia krioklio viršūnę.

Kodėl jos tai daro?

Nors tyrimai tęsiami, pagrindinė mokslininkų versija išlieka susijusi su išgyvenimu ir rūšies plėtra. Virš 15 metrų aukščio krioklio esantys vandenys paraknerijoms tampa saugiu prieglobsčiu, kurio negali pasiekti didieji upių plėšrūnai. 

Tai unikali evoliucinė adaptacija, leidžianti šioms žuvims užimti ekologines nišas, neprieinamas niekam kitam.

Šis atradimas dar kartą primena, kiek paslapčių vis dar saugo atokūs Afrikos regionai ir kaip toli gali nueiti gyvybė, siekdama užsitikrinti savo ateitį.

Ekspedicijos faktai

Šis elgesys dešimtmečius buvo laikomas tik vietinių gyventojų pasakojimais, kol tarptautinė mokslininkų komanda užfiksavo įrodymus.

Gamta niekada nenustoja stebinti – nors esame pratę manyti, kad žuvis be vandens yra bejėgė, kai kurios rūšys evoliucijos eigoje sukūrė neįtikėtinus mechanizmus, leidžiančius joms ne tik išgyventi sausumoje, bet ir sėkmingai ja keliauti ar net kopti į medžius.

Štai keletas įspūdingiausių pavyzdžių.

Dumblašokliai (Mudskippers) – sausumos akrobatai

Tai turbūt geriausiai žinoma „vaikščiojanti“ žuvis. Dumblašokliai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia ne vandenyje, o dumblingose pakrantėse.

Kaip jie juda: Jų krūtinės pelekai yra itin stiprūs ir veikia kaip kojos. Jie gali ne tik šliaužti, bet ir atsispirti uodega bei šokti į viršų iki 60 cm aukščio.

Išgyvenimo paslaptis: Jie kvėpuoja per odą ir specialias ertmes žiaunose, kuriose nešiojasi vandens atsargas – tarsi mažus nardymo balionus, tik atvirkščiai.

Lipantys ešeriai (Anabas testudineus) – medžių lankytojai

Ši Pietryčių Azijos žuvis turi tiesiog neįtikėtiną reputaciją. Pasakojama, kad jos gali nukeliauti kelis šimtus metrų sausuma ieškodamos naujo vandens telkinio.

Kaip jie juda: Naudoja dygliuotus pelekus ir žiaunų dangtelius, kad „irtųsi“ žeme.

Kopimas: Jos pastebėtos lipančios į medžius (dažniausiai žemus krūmus ar palmių kamienus), besinaudodamos grubia žieve kaip atrama. Jos gali išgyventi be vandens net kelias dienas, kol jų kūnas išlieka drėgnas.

Šamai „vaikščiotojai“ (Clarias batrachus)

Ši rūšis kilusi iš Tailando, tačiau dabar paplitusi daug kur, įskaitant Floridą (JAV).

Judėjimas: Jie nenaudoja pelekų kaip kojų, o tiesiog rangosi visu kūnu, panašiai kaip gyvatės, tačiau jų krūtinės pelekai veikia kaip atramos, neleidžiančios nuslysti atgal.

Tikslas: Dažniausiai jie „išeina pasivaikščioti“ po stipraus lietaus, kai žemė drėgna, ieškodami naujų maisto šaltinių ar tvenkinių.

Havajų gėlavandeniai grundalai (Sicyopterus stimpsoni)

Šios žuvys yra tikros alpinistės, savo pasiekimais primenančios paraknerijas iš Kongo.

Kopimo rekordas: Jos įveikia net 100 metrų aukščio vertikalius krioklius!

Mechanizmas: Jos turi specialų burnos siurbtuką (be pilvo siurbtuko), kuris leidžia joms „žingsniuoti“ aukštyn: kol burna prisisiurbia, pilvo siurbtukas atsipalaiduoja ir pasistumia, ir atvirkščiai. 

Proporcingai jų kūnui, tai prilygtų žmogui, kopiančiam į tris „Everestus“, sukrautus vienas ant kito, ir dar po dušu.

Kodėl evoliucija tai sukūrė?

Mokslininkai sutaria, kad visais šiais atvejais žuvis į sausumą gena konkurencija. 

Vandenyje gausu plėšrūnų ir kovos dėl maisto, o sausuma ar viršutiniai upių sluoksniai (virš krioklių) yra saugios zonos, kuriose gausu išteklių, nepasiekiamų „paprastoms“ žuvims.

Šaltinis: „Scientific Reports“ ir „Discover Wildlife“