Ką iš tiesų slepia Baltijos jūra? Po jos bangomis ne tik cheminiai ginklai ir neatpažinti objektai
Cheminio ginklo kapinynas (Tikras faktas)
Tai pati pavojingiausia ir geriausiai dokumentuota Baltijos jūros paslaptis. Po Antrojo pasaulinio karo įvairiose jūros vietose (ypač Bornholmo ir Gotlando įdubose) buvo nuskandinta apie 50 000 tonų cheminių ginklų: iprito (garstyčių dujų), fosgeno ir arseno junginių.
Konteinerių korozija yra reali grėsmė. Nors medžiagos yra po vandeniu ir tirpsta lėtai, jos tiesiogiai veikia jūrų ekosistemą ir žuvų išteklius. Lietuvai tai itin aktualu dėl artimų žvejybos rajonų.
Baltijos jūros anomalija
2011 metais „Ocean X“ komandos aptiktas 60 metrų skersmens objektas tarp Švedijos ir Suomijos sukėlė tikrą sensaciją.
Objektas egzistuoja, tačiau jo kilmė – ginčytina.
Populiariojoje kultūroje jis vadinamas „nuskendusiu NSO“, tačiau geologai (pvz., Stokholmo universiteto mokslininkai) atlikę pavyzdžių analizę nustatė, kad tai natūralus geologinis darinys – granito ir gneiso uolienos, kurias čia prieš tūkstančius metų atnešė ledynai.
Nors forma atrodo neįprastai taisyklinga, gamta dažnai sukuria panašias struktūras.
Nuskendę laivai ir lėktuvai
Baltijos jūra vadinama didžiausiu pasaulyje povandeniniu muziejumi. Dėl mažo druskingumo ir šalto vandens mediena ir metalas čia išlieka stulbinamai gerai.
Manoma, kad dugne guli nuo 8 000 iki 100 000 įvairių tipų nuolaužų.
Tai milžiniška laiko kapsulė. Lietuva taip pat turi savo povandeninio paveldo objektų, pavyzdžiui, nuskendusį tarpukario laivą „Prezidentas Smetona“. Tačiau daugelis šių objektų kelia pavojų dėl juose likusių degalų ir sprogmenų.
Infragarso impulsai ir akustinės anomalijos
Pranešimai apie „kalbantį“ jūros dugną ar keistus vibracijos signalus turi racionalų paaiškinimą.
Reiškiniai fiksuojami, bet jų interpretacija dažnai mistifikuojama.
Paskendusios senovės gyvenvietės
Baltijos jūra yra geologiškai aktyvi zona (dugnas vis dar kyla po paskutinio ledynmečio). Vandens judėjimas per plyšius, povandeninės srovės ir netgi žemo dažnio garsai, sklindantys iš didelių laivų variklių, gali sukurti akustines anomalijas. Tai fizika, o ne mistika.
Lietuvos pajūris saugo unikalią paslaptį – po Baltijos jūros bangomis slypi tūkstantmečių senumo miškai. Tai ne tik geologinis fenomenas, bet ir tiesioginis įrodymas, kad ten, kur dabar plaukioja laivai, prieš 9 000–10 000 metų plytėjo sausuma, kurioje augo pušys, beržai ir gyveno akmens amžiaus žmonės.
Maždaug prieš 8 000–9 000 metų Baltijos jūra buvo gerokai mažesnė arba vietomis išvis neegzistavo (Ancylo ežero stadija).
Mokslininkai (įskaitant Klaipėdos universiteto tyrėjus) mūsų pakrantėse aptinka nuskendusių miškų liekanų (kelmų), kuriems yra tūkstančiai metų. Tai įrodo, kad ten, kur dabar banguoja jūra, kažkada gyveno žmonės.
Klaipėdos universiteto povandeninių archeologų (vadovaujamų prof. Vlado Žulkaus) tyrimai atskleidė kelias pagrindines lokacijas, kuriose jūros dugnas primena „miško kapinyną“.
Juodkrantės povandeninis reliktinis miškas
Tai viena žinomiausių ir geriausiai ištirtų vietų. Maždaug 11–12 metrų gylyje, už kelių kilometrų nuo Juodkrantės kranto, rasta dešimtys pušų kelmų.
Kai kurie kelmai yra milžiniški, o jų amžius siekia apie 9 000–10 000 metų.
Šie radiniai patvirtina, kad po paskutinio ledynmečio Baltijos jūros lygis buvo gerokai žemesnis, o dabartinis šelfas buvo apaugęs tankiais spygliuočių miškais.
Melnragės pakrantė
Netoli Klaipėdos esanti Melnragė taip pat slepia nuskendusį mišką. Čia, kiek sekliau (apie 5–8 metrų gylyje), rasti medžių pėdsakai yra jaunesni, susiformavę tuo metu, kai jūra pamažu pradėjo semti pakrantes.
Čia dažnai aptinkama ne tik kelmų, bet ir durpių sluoksnių, kuriuose išliko senovinių augalų sėklų ir žiedadulkių, leidžiančių mokslininkams atkurti to meto klimatą.
Šventosios ir Būtingės ruožas
Šiaurinė Lietuvos pajūrio dalis yra itin svarbi archeologiniu požiūriu. Čia rasti ne tik nuskendę medžiai, bet ir akmens amžiaus žvejybos įrankių liekanos.
Šalia nuskendusių miškų liekanų Šventojoje rasta senovinių užtvankų ir žvejybinių tinklų fragmentų, kurie įrodo, kad miškas buvo ne tik ekosistema, bet ir žmonių gyvenamoji aplinka.
Kodėl šie miškai atsidūrė po vandeniu?
Prieš 10 000 metų dabartinės Baltijos jūros vietoje tyvuliavo Ancylo ežeras. Tirpstant ledynams ir kylant vandenyno lygiui, sūrus vanduo iš Šiaurės jūros prasilaužė į baseiną (prasidėjo Litorinos jūros stadija).
Vanduo kilo gana sparčiai, užliedamas žemumas ir paskandindamas ten vešėjusius miškus. Šaltas, mažai druskingas ir mažai deguonies turintis dugno vanduo puikiai užkonservavo medieną, neleisdamas jai supūti.
Analitinė vertė šiandien
Šie radiniai yra itin jautrūs klimato kaitai. Kylanti vandens temperatūra ir stiprėjančios audros plauna dugno nuosėdas, todėl tūkstantmečius saugoti kelmai pradeda irti.
Mokslininkams tai – lenktynės su laiku, siekiant nuskenuoti ir užfiksuoti šiuos objektus 3D formatu, kol jie galutinai neišnyko.
Aptiktas 1400 metų senumo augalas, nustebinęs mokslininkus
Mokslininkai, pasitelkę naujausią genetinio tyrimo metodą, nustatė, kad netoli Suomijos krantų augantys jūriniai andrai (Zostera marina) yra seniausi žinomi gyvi jūrų organizmai Žemėje. Šis augalas sėkmingai veši nuo pat Didžiojo tautų kraustymosi laikų – jam yra net 1402 metai.
Jūriniai andrai dauginasi vegetatyviškai – išleidžia ūglius, kurie genetiškai yra identiški „motininiam“ augalui. Tai reiškia, kad visa pieva po vandeniu gali būti vienas ir tas pats organizmas.
Per šimtmečius augalo genome kaupiasi nedidelės, nekintančios mutacijos. Naudodami 17 metų trukusio eksperimento duomenis kaip etaloną, mokslininkai suskaičiavo šias mutacijas ir tiksliai nustatė andrų amžių.
Atradimas, padėsiantis kovoti su vėžiu
Nors tai skamba kaip gryna ekologija, šis tyrimas turi milžinišką reikšmę medicinai. Tarpdisciplininė sąveika tarp jūrų ekologų ir vėžio evoliucijos biologų leidžia geriau suprasti, kaip ląstelėse kaupiasi mutacijos.
Pasak ekspertų, tas pats principas, kuriuo nustatomas augalo amžius, gali padėti tiksliau tirti navikų vystymąsi ir jų evoliuciją žmogaus kūne.
Nepaisant šio augalo neįtikėtino atsparumo, Baltijos jūra išgyvena sunkius laikus.
Nemunu ir kitomis upėmis atkeliaujantis azotas bei fosforas skatina dumblių žydėjimą, dėl ko dūsta kiti augalai.
Vandens temperatūros kilimas, rūgštėjimas ir deguonies trūkumas sukuria „negyvąsias zonas“.
Tai, kad 1400 metų išgyvenęs augalas dabar turi kovoti su masine industrializacija ir tarša, yra rimtas perspėjimas mums visiems. Baltijos vanduo pasikeičia itin lėtai (per 25–40 metų), todėl kiekvienas teršalas joje lieka ilgam.
Šis atradimas įrodo, kad jūrų žolės nėra tik „piktžolės“ dugne – tai milžiniškos ekosistemos pamatas ir laiko kapsulė. Jų sugebėjimas išlikti tūkstantmetį rodo neįtikėtiną biologinį lankstumą, tačiau šiuolaikinė tarša gali būti greitesnė už evoliuciją.
Šaltinis: Tech Naujienos LT / Delfi Mokslas / Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto povandeninių tyrimų duomenys
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą