Vandenynas

Žemė „skyla per pusę“ po Ramiojo vandenyno danga: kas iš tiesų vyksta?

Ramiojo vandenyno gelmėse mokslininkai užfiksavo neįprastą ir itin retą reiškinį – tektoninės plokštės lūžį. Nors skambios antraštės apie „skylančią Žemę“ gali pasirodyti gąsdinančios, geologai ramina: tai ne staigi katastrofa, o lėtas, tačiau milžiniškos svarbos procesas, keičiantis mūsų planetos plutos struktūrą.

Subdukcijos zonos drama prie Vankuverio krantų

Visas veiksmas vyksta po vandenyno dugnu, kur susiduria didžiulės tektoninės plokštės. Įprastai šiose vietose, vadinamose subdukcijos zonomis, viena plokštė stabiliai grimzta po kita. 

Tačiau prie Vankuverio salos krantų esanti zona elgiasi netipiškai. Čia Juan de Fuca ir Explorer plokštės, turėjusios tvarkingai nerti po Šiaurės Amerikos plokšte, pradėjo skeldėti.

Mokslininkams pirmą kartą pavyko tarsi „nuskenuoti“ Žemės gelmes ir realiuoju laiku stebėti, kaip subdukcijos zona tiesiogine to žodžio prasme pradeda irti. Vietoj vieno didelio masyvo plokštė skyla į mažesnius segmentus ir mikroplokštes, formuodama naujas geologines ribas.

Traukinys, lėtai važiuojantis nuo bėgių

Luizianos valstybinio universiteto docentas Brendonas Šakas šį procesą lygina su traukiniu. Anksčiau manyta, kad subdukcijos zonos pabaiga turėtų būti panaši į staigią „geležinkelio katastrofą“, tačiau stebėjimai rodo ką kita. 

Pasak mokslininko, tai labiau primena vaizdą, kai traukinys lėtai nuvažiuoja nuo bėgių – vagonas po vagono.

Šiuo metu užfiksuotas lūžis jau siekia apie 75 kilometrus ir toliau didėja. Nors plokštė dar nėra visiškai atsiskyrusi, procesas yra negrįžtamas.

Tai pirmasis atvejis mokslo istorijoje, kai tyrėjai gali taip išsamiai matyti nykstantį tektoninį mechanizmą.

Ar turime pagrindo nerimauti?

Nepaisant proceso masto, situacija nėra kritinė. Įdomu tai, kad kai kuriose vietovėse dėl šio skeldėjimo seisminis aktyvumas netgi mažėja. 

Kai plokštės dalis visiškai atsiskiria, uolienos nustoja būti sujungtos tarpusavyje, todėl jos nebegali sukelti žemės drebėjimų.

Geologai pabrėžia, kad nors šis reiškinys padeda geriau suprasti planetos „gyvavimo ciklą“, rimtesnės pasekmės Žemės paviršiui gali pasireikšti tik po milijonų metų. 

Šis tyrimas suteikia neįkainojamų duomenų apie tai, kaip formuojasi mūsų planetos paviršius ir kaip miršta milžiniškos struktūros, kurios milijonus metų palaikė geologinę pusiausvyrą.

Šaltinis: LADbible / Luizianos valstybinis universitetas

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder