Klaidingos nuomonės apie senovės žmones: 6 mitai, kuriuos jau paneigė mokslas

Pažvelkime į populiariausius mitus apie mūsų protėvius ir išsiaiškinkime, kas iš tiesų buvo tiesa.

❌ Mitas Nr. 1: Homo sapiens – vienintelė žmonių rūšis

Mūsų rūšis – tik viena iš daugelio, priklausančių Homo giminei.

Žmonijos „šeimos medis“ turi bent 14–15 šakų. Kai kurios jų buvo pereinamosios, kitos – vystėsi lygiagrečiai.

Prieš maždaug 40 tūkst. metų Žemėje gyveno bent trys žmonių rūšys:

kromanjonai (mūsų tiesioginiai protėviai),

neandertaliečiai,

ir paslaptingieji „denisoviečiai“.

Jų teritorijos susikirsdavo Artimuosiuose Rytuose, o genetikai šiandien aptinka jų pėdsakų mūsų DNR – tai reiškia, kad šių rūšių atstovai tarpusavyje kryžminosi.

❌ Mitas Nr. 2: žmogus – ne primatas

Iš tiesų 98 % žmogaus genų sutampa su šimpanzės genais.
Mūsų kūno sandara, kraujo grupės, rezus faktorius, net emocijų išraiška – labai panašūs.

Šimpanzės geba:

bendradarbiauti medžiodamos,

gaminti įrankius,

išmokti iki kelių tūkstančių žodžių.

Žmogus neišsivystė tiesiogiai iš beždžionės, tačiau turime bendrą protėvį ir priklausome tai pačiai primatų šeimai.

Evoliucija – tai ne šuolis, o ilgas, laipsniškas procesas, kurio metu iš bendro kamieno išaugo skirtingos rūšys.

❌ Mitas Nr. 3: senovės žmonės nesirgo

Toli gražu.

Gyvenimas pirmykštėje aplinkoje buvo pavojingas ir kupinas traumų.

Žmonės kentė nuo:

žaizdų, lūžių, išnirimų,

stuburo ir sąnarių ligų dėl sunkių fizinių krūvių,

infekcijų, atsirandančių net nuo nedidelių įdrėskimų.

Archeologai rado kaukoles su trepanacijos žymėmis – senovės chirurgijos įrodymais.

Dantys dažnai iškrisdavo ar sudildavo dar nesulaukus senatvės.

Trumpai tariant, pirmykštis gyvenimas buvo toli gražu ne idiliškas.

❌ Mitas Nr. 4: vegetarizmas – šiuolaikinė mada

Pirmieji „veganai“ Žemėje buvo parantropai – žmonių giminaičiai, gyvenę prieš 2,7 mln. metų.

Jie turėjo galingus žandikaulius, pritaikytus kramtyti kietą augmeniją, tačiau kartais puldinėdavo termitų lizdus, kad gautų baltymų.

Toks gyvenimo būdas ribojo jų galimybes prisitaikyti.

Tuo metu mūsų protėviai tobulino įrankius, išmoko medžioti, vystyti smegenis – ir būtent tai nulėmė jų išlikimą.

Beje, pirmykščiai žmonės nebuvo gryni mėsėdžiai – jie valgė viską: nuo šaknų iki vandens lelijų, nendrių ir laukinių žolių.

Jų mityba buvo paprasta, gruboka ir, švelniai tariant, ne itin skani.

❌ Mitas Nr. 5: agresija – tik žmogaus yda

Agresyvumas nėra žmonijos išradimas.

Net šimpanzės – iš pažiūros taikūs gyvūnai – organizuoja grupinius išpuolius prieš kaimynines grupes, kartais net naikindamos visus priešininkus.

Antropologai mano, kad agresija evoliucijoje turėjo savo vietą – ji skatino ginti teritoriją, bendradarbiauti ir stiprinti socialinius ryšius grupės viduje.

Tie, kurie nesugebėjo apsiginti, paprasčiausiai neišgyveno.

❌ Mitas Nr. 6: „trūkstama grandis“ nerasta

XIX a. mokslininkai tikėjosi aptikti pereinamąsias formas tarp beždžionių ir žmogaus – ir jos buvo rastos.

Šiandien žinome daugybę tarpinės sandaros fosilijų, liudijančių evoliucijos grandinę ne tik tarp primatų, bet ir kitų gyvūnų grupių.

Nepaisant to, kai kurie skeptikai vis dar tvirtina, kad žmogus „atsirado savaime“.

Tačiau mokslas pateikia tiek įrodymų, kad „trūkstama grandis“ – jau seniai nebe paslaptis.

Išvada

Mūsų protėviai buvo ne laukiniai, o protingi, prisitaikantys, kūrybingi padarai, sugebėję išgyventi neįtikėtinomis sąlygomis.

Dėl jų gebėjimų šiandien galime mąstyti, kurti ir klausti, iš kur patys atėjome.

Parengta pagal užsienio spaudą