Klimato krizė kelia nepatogius klausimus: kas moka už pažangą ir kam ji iš tiesų tarnauja

COP konferencijos nėra vien simboliniai renginiai. Būtent per COP21, vykusį 2015 metais Paryžiuje, buvo pasirašytas istorinis Paryžiaus susitarimas. Juo pasaulio šalys įsipareigojo imtis veiksmų, kad pasaulinė temperatūra nepakiltų daugiau nei 2 °C, o idealus tikslas - neviršyti 1,5 °C ribos, palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu. 

Šis dokumentas tapo kertiniu klimato politikos pagrindu, kurio remiasi tiek tarptautinės derybos, tiek Europos Sąjungos ir nacionaliniai teisės aktai - įskaitant ir Lietuvos klimato strategiją.

Ekonomikoje svarbiausia - pelnas?

COP konferencijos fone dažnai pasirodo ir nauji moksliniai tyrimai, kurie padeda suprasti, kokiame pasaulyje gyvename. Vienas jų - mokslo žurnale „Nature“ publikuotas tarptautinis tyrimas „Socialinių ir planetos ribų “spurgos„ modelis stebi pasaulį, išėjusį iš pusiausvyros“. 

Tyrimas atskleidė ryškų paradoksą: nors pasaulio ekonomika nuo 2000 metų padvigubėjo, milijardai žmonių vis dar neturi prieigos prie švaraus vandens, elektros ar sveikatos priežiūros. 2022 metais apie 3 milijardai žmonių neturėjo bent vieno esminio gyvenimo elemento.

Tyrimą atlikę garsūs ekonomistai Andrew L. Fanning ir Kate Raworth kartu su Oksfordo universiteto Aplinkos kaitos institutu ir „Spurgos“ ekonomikos veiksmų laboratorija" pabrėžia: 15 proc. pasaulio gyventojų, gyvenančių turtingiausiose šalyse, yra atsakingi už daugiau nei 40 proc. visos ekologinės žalos. Tuo metu didžioji dalis žmonijos, kuri prie klimato krizės prisidėjo mažiausiai, šiandien susiduria su didžiausiais jos padariniais.

Tyrimo autoriai kviečia permąstyti, ką iš tiesų reiškia pažanga. Galbūt ji neturėtų būti matuojama vien ekonomikos augimu. Gal svarbiau - kiek žmonių gali gyventi oriai, turėdami prieigą prie pagrindinių gyvenimo sąlygų?

Teisinga pertvarka: ne tik technologijos, bet ir lygybė

Šiemet COP30 konferencijoje Brazilijoje akcentai pasislinko. Greta įprastų temų - šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo ar atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros - vis daugiau dėmesio skiriama socialiniam teisingumui. Kalbama apie tai, ar visi žmonės turi galimybę prisitaikyti prie klimato kaitos. Ar visi turi prieigą prie švaraus vandens, energijos, švietimo, sveikatos paslaugų?

Šie klausimai nėra teoriniai. Jie kyla iš realybės, kurioje klimato krizė jau dabar daro įtaką milijonams žmonių. Sausros, potvyniai, maisto trūkumas - tai ne ateities scenarijai, o dabarties iššūkiai, ypač - vietos bendruomenėms, moterims, vaikams, žmonėms su negalia.

Konferencijoje išskiriami keli esminiai uždaviniai: kaip užtikrinti teisingą perėjimą prie švarios energijos, kaip padidinti finansinę paramą skurdesnėms šalims, kaip pagerinti duomenų skaidrumą ir kaip paskatinti šalis atnaujinti savo klimato planus. Tačiau net ir geriausi planai lieka popieriuje, jei nėra lėšų jiems įgyvendinti.

Mokesčių reforma - kaip atsakas į klimato neteisybę

Besivystančios ekonomikos šalys, dažnai vadinamos Globaliaisiais Pietumis, susiduria su ypač dideliais iššūkiais. Nors jos istoriškai mažai prisidėjo prie klimato kaitos, dabar joms tenka didžiausia prisitaikymo našta. Mokslininkų grupė IHLEG (angl. Independent High-Level Expert Group on Climate Finance) skaičiuoja, kad iki 2035 metų šioms šalims kasmet reikės apie 3,2 trilijono JAV dolerių (maždaug 2,75 trilijono eurų). Tai - daugiau nei penkis kartus viršija visą Vokietijos metinį biudžetą. 

Šios lėšos reikalingos ne prabangai, o baziniams dalykams: švariam vandeniui, sveikatos paslaugoms, švietimui, saugiems namams.

Tačiau dabartinė pasaulio finansinė sistema dažnai veikia priešingai - vietoj pagalbos ji dar labiau gilina nelygybę. COP30 kontekste išryškėja dar vienas svarbus šiomis dienomis paraleliai Nairobyje vykstantis tarptautinis procesas - Jungtinių Tautų Mokesčių konvencijos derybos. 

Šiemet - pirmas kartas, kai visos pasaulio šalys susėdo prie vieno stalo spręsti, kaip reformuoti tarptautinę mokesčių sistemą. Dabartinė tvarka leidžia didžiausioms korporacijoms ir turtingiausiems asmenims išvengti mokesčių, o tai kasmet atima iš skurdesnių šalių šimtus milijardų dolerių.

Vystymasis ir klimatas - viena sistema, viena atsakomybė

Tuo pačiu metu Globalių Pietų šalių išorės skola 2023 metais pasiekė 11,4 trilijono JAV dolerių (maždaug 9,83 trilijono eurų) - tai beveik prilygsta visoms jų metinėms eksporto pajamoms. Tyrimai rodo, kad net du trečdaliai klimato finansavimo šioms šalims teikiami kaip paskolos, o ne parama, todėl jos dažnai grąžina daugiau, nei gauna: už kiekvienus 5 dolerius pagalbos - 7 doleriai grąžinimo. Tokia sistema ne mažina nelygybę, o ją gilina.

JT Mokesčių konvencija siekia įvesti daugiau skaidrumo, sąžiningesnį pelno paskirstymą ir netgi pasaulinį turto registrą. Tai nėra vien techninis dokumentas - tai moralinis atsakas į pasaulinę nelygybę. Jei norime, kad klimato finansai būtų prieinami visiems, turime užtikrinti, kad pinigai nebūtų slepiami lengvatinio apmokestinimo „rojuose“ ar kelių milijardierių sąskaitose, o tarnautų žmonėms ir planetai.

Ši tema buvo aptarta ir vasarą vykusioje FFD4 (angl. Fourth International Conference on Financing for Development) konferencijoje Ispanijoje, kur priimtas dokumentas, vadinamasis „Sevilijos įsipareigojimas“. Jame pabrėžiama, kad klimato finansai turi būti neatsiejami nuo vystymosi finansavimo. Kitaip tariant, negalime spręsti klimato krizės atskirai nuo skurdo, švietimo ar sveikatos klausimų. Tai - viena sistema, viena atsakomybė.

Lietuva taip pat prisideda prie pasaulinių pastangų mažinti skurdą, stiprinti demokratiją ir padėti šalims tapti atsparesnėms klimato kaitai. 2024 metais vystomajam bendradarbiavimui mūsų šalis skyrė 117,6 mln. eurų. Parama apima ne tik finansinius išteklius, bet ir ekspertines žinias, technologijų perdavimą, institucijų bei pilietinės visuomenės stiprinimą.

Straipsnis parengtas vykdant projektą, kurį finansuoja Europos Sąjunga bei Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondas. Už jo turinį atsako tik Vartotojų aljansas.