Marsas galėjo būti tinkamas gyvybei: mokslininkai po jo pluta rado įtikinamą įrodymą

Naujame tyrime, publikuotame žurnale „Nature Astronomy“, teigiama, kad kosminis aparatas „InSight“ užfiksavo Marso drebėjimus, kurie rodo, kad 24 kilometrų gylyje yra riba tarp dviejų skirtingų uolienų tipų. 

Šios uolienos susidarė dėl milžiniškų magminių baseinų egzistavimo. Jų buvimas gali visiškai pakeisti supratimą apie ankstyvąją planetos evoliuciją.

„Vienas pagrindinių klausimų planetologijoje – ar Žemė yra unikali. Jei Marsas sugebėjo suformuoti tokią sudėtingą plutą be plokščių tektonikos, vadinasi, gyvybei tinkamos sąlygos gali atsirasti daugelyje kitų planetų, nei mes manėme, įskaitant tas, kurios anksčiau būdavo atmetamos dėl savo dydžio ar matomo tektoninio aktyvumo stokos“, – pareiškė Johnas Wade'as iš Oksfordo universiteto.

Leidinys pabrėžė, kad anksčiau nebuvo įtikinamų įrodymų, jog Raudonojoje planetoje kada nors būtų egzistavusi plokščių tektonika. Mokslininkai ilgus metus manė, kad medžiaga po Marso paviršiumi yra gana vienalytė.

Misijos „InSight“ metu mokslininkai fiksavo sejsminius virpesius, kurie sklido po visą Marsą. Jie aptiko ribą tarp dviejų plutos sluoksnių, tačiau jos egzistavimas iki šiol nebuvo paaiškintas.

Oksfordo universiteto tyrėjai pasinaudojo geoterminiais modeliais ir statistiniais duomenimis, kad nustatytų du uolienų tipus, kurie geriausiai atitiko sejsminius duomenis. 

Jie priėjo prie išvados, kad didesniame nei 24 km gylyje yra storas mafinių uolienų sluoksnis, kuriame gausu geležies, magnio ir silicio dioksido. Žemiau šio gylio yra tankesnė kristalinė ultramafinė uoliena, kurioje yra geležies ir magnio, bet mažai silicio dioksido.

Mokslininkai mano, kad ši uoliena patyrė diferenciaciją (tankesnė medžiaga nusėdo žemiau lengvesnės uolienos). Tai galėjo nutikti tik didžiuliuose magmos baseinuose, kurie kažkada telkšojo milžiniškose ertmėse Marso plutos viduje.

Tyrėjai teigia, kad tokios magminės kišenės galėjo driektis šimtus, o galbūt net tūkstančius kilometrų po visą planetą. Maža to, kiekviena kišenė tikriausiai buvo susijusi su kitomis.

Leidinyje pažymima, kad mokslininkams tai buvo netikėtumas, nes toks „transplutinis magmatizmas“ anksčiau būdavo aptinkamas tik Žemėje. Tai rodo, kad planeta galėjo patirti tam tikro laipsnio geocheminę evoliuciją ir suformuoti gilią, sudėtingą geologinę struktūrą.

Mokslininkai neatmeta galimybės, kad tokia geologija galėjo netgi prisidėti prie gyvybei tinkamos aplinkos kūrimo, grąžindama anglį atgal į atmosferą ir taip palaikydama šiltnamio efektą.
Iš kur atsirado magma?

Mokslininkai mano, kad magma galėjo pakilti iš giliojo Marso mantijos sluoksnio, kartu atnešdama šilumos bangas, kurios iš dalies išlydė plutą ir sukūrė dar daugiau magmos. Abu šie procesai Žemėje vyko Archėjaus eono metu, kuris truko prieš 4–2,5 milijardo metų.

Leidinys primena, kad Žemėje šie procesai padėjo formuotis kontinentams. Marse gi šie procesai tikriausiai vystėsi ne taip intensyviai.

Pasak mokslininkų, kai kurie modeliai rodo, kad mantijos kilimas prisidėjo prie Marso šiaurės ir pietų dichotomijos (persiskyrimo) formavimosi. Šiaurėje vyrauja žemumos, o tai galėjo padėti susidaryti plačiam vandenynui, o pietuose – aukštumos.

„Tradiciškai manėme, kad vulkanizmas Marse buvo palyginti paprastas, palyginti su Žeme, tačiau šis atradimas rodo, kad planetoje galėjo egzistuoti masyvios, ilgaamžės magminės sistemos, gebančios vystytis ir perdirbti išsilydžiusias uolienas visoje plutoje“, – pasakojo pagrindinė tyrimo autorė Tobermory Mackay-Champion.

Ji pridūrė, kad dėl tokio Marso plutos perdirbimo metalų telkiniai galėjo atsidurti arčiau paviršiaus, nei buvo manoma anksčiau. Jos teigimu, Marse arti paviršiaus gali būti žymiai daugiau naudingųjų iškasenų turtų, nei manyta iki šiol.
Marse aptiktas galimos senovinės gyvybės požymis

Kiek anksčiau NASA marsaeigis „Perseverance“ Marso uolienose aptiko sudėtingų organinių anglies junginių. Šis atradimas tapo dar vienu svarbiu radiniu ieškant senovinės gyvybės pėdsakų Raudonojoje planetoje.

Mokslininkai identifikavo dideles anglies turinčias molekules dviejuose dumblo uolienų pavyzdžiuose, paimtuose Jezero krateryje – regione, kuriame, kaip manoma, prieš milijardus metų tyvuliavo ežeras.