Mokslininkai paskaičiavo, kiek metų dar liko žmonijai – ir rezultatai stebina

Nuo kosminės kuklumo pamokos iki pasaulio pabaigos skaičiavimų

Nuo tada, kai žmogus tapo protinga rūšimi ir ėmė tyrinėti kosmosą, mes nuėjome ilgą kelią – nuo įsitikinimo, kad esame visatos centras, iki suvokimo, jog esame tik mažytė jos dalis.

Nors toks atradimas skaudžiai smogė mūsų rūšies ego, būtent jis atvėrė kelią tikram visatos prigimties pažinimui, rašo IFL Science.

Vienas iš svarbiausių šiuolaikinės kosmologijos pagrindų – Koperniko principas. Jis teigia, kad žmonija neužima jokios ypatingos vietos visatoje – viskas joje yra vienoda, be privilegijuotų taškų.

„Koperniko principas – tai beveik visos astronomijos kertinis akmuo,“ – dar 2008 m. aiškino astrofizikas Albertas Stebbinsas iš Fermilabo. – „Tai reiškia, kad mes nesame ypatingoje visatos vietoje – o ypatingų vietų apskritai nėra.“

„Čia ir dabar“ – toks pat kaip „ten ir tada“

Šis principas leidžia manyti, kad visata bet kuriame taške atrodo panaši – tiek erdvėje, tiek laike.

Mums nereikia keliauti į praeitį – pakanka pažvelgti į tolimas galaktikas, nes šviesa iš jų iki mūsų keliauja milijonus metų, ir mes matome praeitį tiesiog savo akimis.

Tuo remiasi ir kitas mąstymo modelis – antropinis principas, teigiantis, kad sąmoningas gyvenimas gali egzistuoti tik tokioje visatoje, kurioje tam yra sąlygos.

Kitaip tariant, mes esame čia todėl, kad tik čia įmanomas mūsų egzistavimas.

Kai kurie mokslininkai šiuos principus taiko ne tik erdvei, bet ir laikui – ir mano, kad jie gali padėti įvertinti, kiek laiko žmonijai dar liko.

Brandonas Carteris ir „žmonijos laikrodis“

Šią idėją dar XX a. pasiūlė Australijos astrofizikas Brandonas Carteris, o ji prigijo kaip „Karterio katastrofos“ hipotezė.

Jos esmė – paprasta, bet bauginanti:

neturėtume manyti, kad gyvename ypatingame istorijos taške.

Jei žmonijos istorijoje egzistavo ir egzistuos ribotas skaičius žmonių – tarkime, apie trilijoną, – tai statistiškai kiekvienas iš mūsų gimė atsitiktiniu momentu, o ne pačioje pradžioje ar pabaigoje.

Taigi, pagal šią logiką, dabar gyvenantys žmonės tikėtina atsiduria maždaug per vidurį žmonijos egzistavimo kreivės.

Astrofiziko Gott formulė

Astrofizikas J. Richardas Gottas 1993 m. pasiūlė dar tikslesnį modelį: jei mūsų padėtis laike nėra ypatinga, tai žmonija jau praėjo maždaug pusę savo kelio.

Remdamasis šiuo principu, Gottas apskaičiavo, kad: žmonija gyvuos ne amžinai, bet dar nuo kelių tūkstančių iki kelių dešimčių tūkstančių metų;

mūsų civilizacija gali išnykti per mažiau nei 19 000 metų, jei gimstamumas išliks dabartinis (~145 mln. žmonių per metus);

kad išgyventume 7,8 mln. metų, gimstamumas turėtų sumažėti 400 kartų.

Lygtis, kuri „numatė“ Berlyno sienos griūtį

Savo teoriją Gottas patikrino praktiškai.

1969 m. jis aplankė Berlyno sieną ir Stounhendžą:

tuo metu siena egzistavo 8 metus,

Stounhendžas – apie 3900 metų.

Pagal jo formulę, Berlyno siena turėjo žlugti po kelių dešimtmečių – ir ji tikrai griuvo po 20 metų.

Tuo tarpu Stounhendžas, kaip prognozuota, stovi iki šiol.

Šis modelis įgijo garsų pavadinimą – „Paskutinio teismo dienos argumentas“. Pagal jį, žmonija gali būti įpusėjusi savo istoriją.

O gal viskas – tik statistinė iliuzija?

Žinoma, tokie skaičiavimai nėra nei pranašystės, nei tikslūs prognozių modeliai.

Tai – statistinė mąstymo provokacija, paremta prielaida, kad mes nesame ypatingi nei laike, nei erdvėje.

Vis dėlto ji primena, kad net pažangiausi moksliniai modeliai galiausiai grįžta prie senos filosofinės tiesos: viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Šaltinis: unian.net