Pakelk akis virš ekrano: ar dirbtinis intelektas tampa naująja žmonijos priklausomybe?

Tačiau kartu kyla vis dažnesnis klausimas: ar žmogus gali tapti priklausomas nuo dirbtinio intelekto? O gal ši priklausomybė jau peržengia psichologines ribas ir tampa egzistenciniu iššūkiu visai žmonijai?

Patogumas, kuris pamažu tampa būtinybe

Psichologai pastebi, kad priklausomybės dažnai prasideda ne nuo žalingo elgesio, o nuo patogumo. Žmogus atranda priemonę, kuri palengvina gyvenimą, sumažina įtampą ar leidžia greičiau pasiekti rezultatą. Ilgainiui ši priemonė tampa nebe pasirinkimu, o būtinybe.

Dirbtinis intelektas būtent tai ir siūlo - greitį, efektyvumą ir mažesnes pastangas. Vietoje ilgo informacijos ieškojimo pakanka užduoti vieną klausimą. Vietoje kelių valandų darbo - kelių minučių. Vietoje kūrybinių paieškų atsiranda akimirksniu sugeneruotos idėjos.

Kol kas nėra oficialiai pripažintos diagnozės „priklausomybė nuo dirbtinio intelekto“. Tačiau psichologai jau kalba apie kitus reiškinius: perteklinį pasikliovimą technologijomis, skaitmeninę priklausomybę, nuolatinį poreikį gauti atsakymus iš išorės ir silpnėjantį pasitikėjimą savo gebėjimu mąstyti savarankiškai.

Kai žmogus vis rečiau sprendžia problemas pats, smegenys pradeda „taupyti energiją“. Tai natūralus biologinis procesas. Vis dėlto ilgainiui gali silpnėti kritinis mąstymas, kūrybiškumas ir gebėjimas priimti savarankiškus sprendimus.

Naujoji priklausomybės forma - ne nuo ekrano, o nuo atsakymo

Socialiniai tinklai mus įtraukė nuolatiniu informacijos srautu, o dirbtinis intelektas vilioja kitu dalyku - nuolat prieinamu atsakymu.

Anksčiau nežinojimas skatindavo ieškoti, diskutuoti, skaityti knygas ar konsultuotis su specialistais. Šiandien atsakymas dažnai pasiekiamas per kelias sekundes.

Tai savaime nėra blogai. Problema prasideda tada, kai žmogus nustoja tikrinti informaciją, nebekelia klausimų ir ima laikyti DI autoritetu vien todėl, kad jis atsako užtikrintai.

Psichologų požiūriu, tokia priklausomybė pavojinga ne todėl, kad žmogus naudojasi technologijomis, bet todėl, kad pamažu atsisako atsakomybės už savo sprendimus.

Ką apie tai sako IT specialistai?

Technologijų kūrėjai į dirbtinį intelektą dažniausiai žvelgia kaip į labai galingą įrankį. Šiuolaikiniai DI modeliai gali analizuoti milžiniškus informacijos kiekius, padėti programuoti, kurti vaizdus, planuoti darbus ar net padėti mokslininkams ieškoti naujų vaistų. Tačiau dauguma ekspertų pabrėžia vieną svarbią mintį - dirbtinis intelektas nėra žmogaus pakaitalas.

Jis neturi sąmonės, moralės, emocinės patirties ar atsakomybės jausmo. DI remiasi statistiniais dėsningumais ir mokymosi algoritmais. Kitaip tariant, jis labai gerai prognozuoja, bet nesupranta pasaulio taip, kaip jį supranta žmogus. Būtent todėl technologijų specialistai vis dažniau kalba apie žmogaus ir dirbtinio intelekto partnerystę, o ne konkurenciją.

Ateityje didžiausią vertę turės ne tas žmogus, kuris viską atlieka vienas, bet tas, kuris moka protingai naudotis DI, išlaikydamas kritinį mąstymą ir gebėjimą priimti galutinius sprendimus.

Egzistencinis klausimas: ar žmogus nepraras savęs?

Kai kurie filosofai ir technologijų tyrėjai kelia kur kas gilesnį klausimą. Kas nutiks, jei vis daugiau žmogaus funkcijų perleisime dirbtiniam intelektui? Jeigu DI rašys tekstus, kurs muziką, diagnozuos ligas, vairuos automobilius, mokys vaikus, konsultuos klientus ir net taps emociniu pašnekovu, kas liks žmogui?

Galbūt svarbiausias pavojus slypi ne darbo vietų nykime, o žmogaus tapatybės pokytyje. Juk daugelį amžių žmonės save apibrėždavo per gebėjimą mąstyti, kurti ir spręsti problemas. Jei visa tai vis dažniau atliks technologijos, gali tekti iš naujo atsakyti į vieną seniausių žmonijos klausimų: kas yra žmogus? Tai jau ne vien technologinis, bet ir egzistencinis iššūkis.

Kaip dirbtinis intelektas keis mūsų kasdienybę?

Tikėtina, kad artimiausi dešimtmečiai atneš dar spartesnę DI plėtrą. Jis taps beveik nematomu mūsų gyvenimo palydovu. Automatiškai planuos dienotvarkes, padės apsiperkant, individualizuos mokymąsi, analizuos sveikatos rodiklius realiuoju laiku ir padės priimti sprendimus, kuriems šiandien skiriame daug laiko.

Dalis profesijų keisis iš esmės. Kai kurie darbai išnyks, tačiau atsiras naujų, kurių šiandien dar net negalime tiksliai įvardyti. Kaip kadaise internetas sukūrė profesijas, apie kurias XX amžiuje niekas negalvojo, taip ir DI sukurs naujas veiklos sritis.

Tačiau kartu didės ir socialinė nelygybė tarp tų, kurie gebės naudotis technologijomis, ir tų, kurie liks nuošalyje. Todėl svarbi išliks ne vien technologijų plėtra, bet ir visuomenės gebėjimas mokytis visą gyvenimą.

Ar žmonija suvaldys savo išradimą?

Vienareikšmio atsakymo šiandien nėra. Optimistai teigia, kad žmonės visada sukurdavo taisykles naujoms technologijoms - taip buvo su aviacija, branduoline energetika ar medicina.

Pesimistai primena, kad technologijų vystymasis dažnai vyksta greičiau nei įstatymai, etikos normos ar visuomenės pasirengimas. Jau dabar pasaulyje diskutuojama apie dirbtinio intelekto reguliavimą, duomenų apsaugą, autorių teises, atsakomybę už DI priimtus sprendimus ir algoritmų skaidrumą. Tikėtina, kad artimiausiais metais technologijų pažanga vis dažniau bus lydima ne techninių, o etinių diskusijų.

Kas bus po dirbtinio intelekto?

Nors šiandien DI atrodo technologijų viršūnė, istorija rodo, kad kiekviena revoliucija anksčiau ar vėliau užleidžia vietą kitai.

Galbūt ateityje kalbėsime apie biologinių ir skaitmeninių sistemų susiliejimą, kvantinį intelektą, dar pažangesnius žmogaus ir kompiuterio sąsajų sprendimus ar technologijas, kurioms apibūdinti šiandien dar net neturime.

Tačiau labai tikėtina, kad svarbiausias klausimas liks tas pats: ne ką gali technologijos, o ką su jomis pasirinks daryti žmogus?

© „Vakarų ekspreso“ archyvo nuotr.

Kaip išsaugoti sveiką santykį su dirbtiniu intelektu?

Psichologai siūlo vadovautis paprastu principu: technologijos turi stiprinti žmogų, o ne jį pakeisti. Sveikas santykis prasideda tada, kai DI naudojamas kaip pagalbininkas, o ne kaip mąstymo pakaitalas. Verta sąmoningai skirti laiko savarankiškam problemų sprendimui, kūrybai be technologijų, gyvam bendravimui ir veikloms, kurios stiprina emocinį ryšį su kitais žmonėmis.

Ne mažiau svarbu išlaikyti kritinį mąstymą. Dirbtinio intelekto atsakymas nėra galutinė tiesa - tai informacija, kurią reikia vertinti, tikrinti ir papildyti savo patirtimi bei žiniomis. Galiausiai verta prisiminti, kad nė viena technologija negali pakeisti žmogiškų savybių: empatijos, sąžinės, moralinės atsakomybės, gebėjimo mylėti, atleisti ir kurti prasmingus santykius. Galbūt būtent tai ir taps svarbiausiu mūsų pranašumu ateities pasaulyje.

Dirbtinis intelektas neabejotinai keis civilizaciją. Tačiau didžiausias klausimas nėra, kiek protingas jis taps. Didžiausias klausimas: ar kartu su technologijomis išliksime pakankamai išmintingi mes patys?

Galbūt todėl šiandien, kai ekranai ir algoritmai vis dažniau nukreipia mūsų žvilgsnį žemyn, svarbiausias kvietimas skamba labai paprastai - pakelkime akis virš ekrano, virš technologijų, virš kasdienio skubėjimo. Tik tada galėsime pamatyti, kad didžiausia žmogaus stiprybė vis dar slypi ne dirbtiniame, o gyvame emociniame intelekte.