Žmonija netyčia sukūrė apsauginį barjerą aplink Žemę: ką apie tai žino mokslas

Žemę supa magnetinis laukas, kuris veikia kaip natūralus skydas nuo pavojingų kosminių spindulių ir Saulės vėjų – įkrautų dalelių srautų. 

Šios dalelės, patekusios į magnetinį lauką, nukreipiamos link polių, kur sąveikaudamos su atmosfera sukelia magnetines audras ir poliarines pašvaistes. Be to, magnetinis laukas sulaiko dalį dalelių vadinamosiose radiacijos juostose aplink planetą.

Šios juostos, dar vadinamos Van Alleno radiaciniais diržais, buvo atrastos XX a. šeštajame dešimtmetyje. 

Paprastai jos vaizduojamos kaip du ovalo formos sluoksniai: vidinis diržas, esantis maždaug 1 000–6 000 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus, ir išorinis – 13 000–60 000 kilometrų aukštyje. Jų forma ir dydis kinta priklausomai nuo Saulės aktyvumo ir sąveikos su Žemės magnetiniu lauku.

2012–2019 metais NASA vykdyta misija „Van Allen Probes“, kurią sudarė du kosminiai aparatai, leido itin detaliai ištirti radiacijos juostas. Tyrimai parodė, kad priklausomai nuo dalelių energijos, šios juostos gali atrodyti labai skirtingai, todėl įprastas dviejų ovalų vaizdas yra gana supaprastintas.

Vienas netikėčiausių atradimų – žmonijos įtaka šiems diržams. 

Nors galėtų atrodyti, kad juostų pokyčius lemia palydovai ar kiti kosminiai objektai, iš tiesų didžiausią poveikį daro labai žemo dažnio radijo bangos, naudojamos ryšiui Žemėje. 

Šios bangos gali keisti įkrautų dalelių judėjimą ir pasiskirstymą kosmose.

Tyrimai rodo, kad tam tikromis sąlygomis labai žemo dažnio radijo signalai veikia aukštos energijos radiacinę aplinką aplink Žemę. 

Dėl to aplink planetą susiformuoja savotiškas „burbulas“, kuris stumia įkrautas daleles toliau nuo Žemės. Įdomu tai, kad šio burbulo riba beveik tiksliai sutampa su vidinės radiacijos juostos kraštu.

Mokslininkai pastebėjo, kad vidinė radiacijos juosta šiandien yra pasislinkusi toliau nuo Žemės, palyginti su 1960-ųjų pradžios matavimais. 

Tai leidžia manyti, jog būtent žmonių sukurti radijo signalai galėjo netyčia „pastumti“ radiacinį diržą į išorę ir taip suformuoti papildomą apsauginį barjerą.

Nors šis barjeras nėra tikras jėgos laukas, jis vis dėlto gali atspindėti dalį kosminės spinduliuotės ir taip prisidėti prie Žemės apsaugos.

focus.ua