Mokslininkai nustatė pagrindinį ilgaamžiškumo veiksnį, ir tai nėra sveika mityba ar mankšta

Tyrėjai iš naujo įvertino genetikos vaidmenį žmogaus ilgaamžiškumui. Nauja studija, paskelbta žurnale „Science“, rodo, kad genetika veikia žmogaus gyvenimo trukmę gerokai stipriau, nei buvo manoma iki šiol. Anksčiau mokslininkai genetinį faktorių vertino 10–25 proc. Tai reiškė, kad gyvensena, aplinka ir atsitiktiniai veiksniai vaidina pagrindinį vaidmenį. Tačiau tokie vertinimai pasirodė esą klaidingi.

Problema ta, kad praeityje daugelis žmonių mirdavo jauni dėl išorinių priežasčių: infekcijų, avarijų ar nelaimingų atsitikimų. Šios mirtys nepriklauso nuo to, kaip greitai sensta organizmas, todėl jos „maskavo“ genetinę įtaką.

Nyderlandų mokslininkų grupė išanalizavo didžiulį duomenų kiekį apie kelių šalių dvynių porų gyvenimo trukmę, atmetusi mirties atvejus dėl išorinių priežasčių. Taip jie galėjo įvertinti, kiek biologinis senėjimas iš tikrųjų lemia gyvenimo trukmę.

Tyrėjai nustatė, kad identiškų dvynių gyvenimo trukmės skirtumas buvo mažesnis nei neidentiškų dvynių atveju. Tai rodo lemiamą genų vaidmenį ilgaamžiškumui. Galiausiai tyrimo autoriai priėjo išvadą, kad genetinis faktorius 55 proc. lemia, kiek metų nugyvens žmogus.

Šis skaičius sutampa su kitų sudėtingų žmogaus savybių paveldimumu. Pavyzdžiui, žmogaus ūgis ar intelekto koeficientas taip pat maždaug 50 proc. priklauso nuo genetikos. 

„Šios įžvalgos turi svarbių pasekmių. Jei gyvenimo trukmę didele dalimi lemia genetika, tai galimybės paveikti senėjimo greitį yra ribotos, ypač keičiant tik gyvenimo būdą“, – teigiama publikacijoje.