Mokytoja, nenorinti užrakinti savo širdies

Dažnai medijose pastebiu pranešimus: „Varsos“ dailės studijos auklėtinių piešiniai tarptautinėse parodose įvertinti Grand Prix, diplomais ir dovanėlėmis netgi JAV ar Japonijos platumose, jau neskaitant artimesnių šalių. Parūpo, kaip su piešiančiais vaikais dirba dailės mokytoja Loreta Laurinavičienė, įsikūrusi Karalienės Luizės jaunimo centre.

Tuo labiau kad ne kartą teko lankytis jos ugdytinių piešinių parodėlėse įvairiose Klaipėdos erdvėse. Ir kaskart nustembu - tai dėl spalvų pliūpsnių, fantazijos polėkio, tai dėl vaikiško paslaptingumo. Mokytoja toji pati, o vaikų piešiniai - visiškai skirtingi. Tad ir bandau išsiaiškinti dailės mokytojos metodikas.

Prakticizmo laikai, tai ir pradėsiu nuo banalaus klausimo: kiek Jūsų ugdytinių, bent apytikriai, dabar gyvena iš menų?

Žinau apie dvidešimt. Monika - profesionali menininkė, dirbanti Anglijoj, Roberta, Margarita, Elena, Greta „okupavo“ dizaino sritį... Simona, Rūta, Alina - architektės. O kiek dar nežinau... Čia ne koks graudus atodūsis, tiesiog gyvenimas taip teka, kad dažnas ir nebepamena, nuo ko viskas prasidėjo. Ypač dabar, kai gyvenama pagal principą „čia ir dabar“, nesižvalgant į praeitį. Nesispaviedoja, laiškų nerašo. Dėl to neaimanuoju ir rankų negrąžau. Tiesiog toks gyvenimas.

Loreta Laurinavičienė

Vaikai į „Varsos“ studiją ateina mokytis dailės abėcėlės turėdami labai skirtingas patirtis šeimose, labai skirtingų charakterių - užsisklendę, agresyvūs, komunikabilūs, hiperaktyvūs. Kaip randate raktelius į jų širdutes? Taip įsivaizduoju, - tų raktelių neradus, kūrybingumo nepažadinsi, fantazijos neišjudinsi...

Pradedu ne nuo pažindinimo su menu, o nuo prisijaukinimo, bendravimo, žaidybinių kūrybinių užduočių. Tik kai atėjęs ar atvestas vaikas pajaučia ramybę, pasitikėjimą, tuomet įsilinguoja ir kūrybinis procesas. Mažais žingsneliais prasideda kelionė dailei pažinti, į eksperimentus, iš vaikų nereikalaujant kažko tobulo... Tik neturint baimės suklysti, sugadinti popieriaus ar vatmano lapo prasideda kūryba. Tada ir įsilinguoja mokymas, atradimai, džiaugsmai ir nusivylimai... Tad skatinu nebijoti sugadinti tą popieriaus lapą, atsipalaiduoti... Tik taip atsiranda kūrybos džiaugsmas. Menas ne matematika - tikslaus atsakymo nėra ir nereikia.

Loreta Laurinavičienė

Ar pasitaiko taip, kad pradžioje atrodęs visiškai menams beviltiškas vaikas, palankęs studijos užsiėmimus, tiesiog pražysta popieriaus lapuose - gal spalvomis, gal kompozicijomis, o gal tiesog netikėtomis fantazijomis?

Nė vieno negalima demotyvuoti. Dažnai vaiko didelis noras piešti, stebėjimas, kaip dirba kiti, ką kalba ir rodo mokytojas, informacijos kaupimas po kažkurio laiko duoda neįtikėtinų rezultatų.

Loreta Laurinavičienė

Savo aplinkoje esu pastebėjusi - koks šešiametis ar aštuonmetė tikrai turi visus duomenis kopti į menų viršūnes. Bet, sulaukę paauglystės, kažkur tai išbarsto. Draugės sūnus buvo labai pagavus portretams, pažįstamų duktė piešiniuose buvo linkusi fantazuoti, dešimtmetė giminaičių dukrelė - tikra koloristė. Vėliau tai, kuo vaikų piešiniai žavėjo, kažkur ima ir pradingsta. Kažkokios schemos, be polėkio, be fantazijos. Kodėl taip nutinka?

Paauglystė - sunkus laikas ne tik kūrybai. Kai pradeda norėti piešti realistiškai, bet nelabai pavyksta, labai svarbu nespausti, neužgesinti pasitikėjimo savimi. Reikia ieškoti alternatyvų, parodant, koks gražus pikasiškas pasaulis, vangogiškų spalvų chaosas, impresionistų polėkis... Taip pat ir realizmas ar ekspresionizmas. Nors dabar įsigalėjusi instaliacijų pandemija, manau, ji netrukus atslūgs.

Pakabinti baltai nugruntuotą drobę ar kartoną ir parašyti „Karvė ėda žolę“, o paskui žiūrovams paaiškinti - karvė žolę nuėdė ir nuėjo, galbūt su menais nedaug ką turi bendra. Tai jau buvo. Bet ir tokiame žaidime - nieko bloga. Pasitelk fantaziją. Surūdijusių vamzdžių, aliuminio strypų kubų ar rombų sukryžminimo mada, manau, trumpalaikė. Ir vėl bus grįžtama prie tikrųjų menų, peninčių ir protus, ir širdis.

Loreta Laurinavičienė

Gal įvardintumėte atvejus iš savo daugiametės praktikos, kai teko dėti daug pastangų išjudinti vaikų kūrybines galias, ir rezultatai buvo stulbinantys. Ir atvirkščiai - pradžia buvo daug žadanti, o vėliau vaikų baterijos visiškai „nusėdo“?

Visko pasitaiko. Būna, kad ir baterijos „nusėda“, ir išeina į kitas veiklas. Bet tai, ko išmoko, įsidėjo galvon ir širdin vaikystėje, niekur nedingsta...

Būna, kad ir mokytojui baterijos „nusėda“... Tada supranti, kad pavartyti knygas neužteks. Tuomet reikia visiško detokso nuo civilizacijos. Neriu prie jūros, į Šventosios laivų prieplaukos sudūlėjusias medžių nuolaužas, ten tiek grafikos, tapybos ir erdvės... Arba neriu į keliones įkraut savo informacijos langelius architektūros elementais, gamta, nematytom parodom, gerom emocijom... Tik įkrovęs save gali būti kroviklis, ir ne tik ugdytiniams.

Loreta Laurinavičienė

Jūs ir pati kuriate, rengiate savo darbų parodas. Kaip vertinate menų tendencijas mūsų šalyje, pasaulyje? Teko girdėti menotyrininkų įžvalgas - nuo visokių instaliacijų vėl grįžtama prie dailės žanrų: keramikos, tapybos, grafikos, skulptūros. Kaip manote - ar tos tendencijos nokautuos surūdijusių vamzdžių, balionėlių kompozicijų, dviejų lentučių, trijų vinučių instaliacijų „filosofijas“?

Nenorėčiau savo vertinimu daryti įtakos kitų nuomonei... Turbūt negali viskas stovėti vietoje, būti mums įprastu ir suvokiamu vaizdu. Reikia visko... Neužtvenksim upės tekėjimo... Bet taip smagu įbrist į įprastus, širdžiai mielus kūrybinius vandenis... Gyvenimas labai įvairus. Tai įvairovei nenorėčiau užrakinti savo širdies.+

Loreta Laurinavičienė

Šiose fotografijose atspindžiai vandenų, į kuriuos nardyti dailės mokytoja Loreta Laurinavičienė įninka tuomet, kai kūrybinės „batareikos nusėda“.  Loretos LAURINAVIČIENĖS archyvo nuotr.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder