Moterims: apie savo vertę

O moterys, tikrai vertinančios save, atsižvelgia į savo prigimtį, klauso savo širdies ir intuicijos, gerbia savo kūną. Galbūt jums pasisekė sutikti tokią moterį.

Tokia moteris nesistengs atkreipti į save visų aplinkinių dėmesio ir nemėgins priversti kiekvieno įsimylėti ją. Ji neįsitrauks į beprasmišką konkurenciją su kitomis moterimis ir juo labiau vyrais. Ji nepaisys madingų žurnalų patarimų ir klausys savo vidinio balso. Ji nesistengs atrodyti ideali ir patikti visiems, nebandys sulaikyti jos nemylinčio vyro. Būdami šalia jos jausite pagarbą ir jos asmenybei, ir savajai.

„Mes dabar gyvename tokiame pasaulyje, kur moters prigimtis yra išprievartauta, – rašo psichologė Alevtina Gracyšina portale All-psy.com. – Dauguma moterų jaučiasi nejaukiai savo kūne, nelaiko savęs vertybe ir įžvelgia savyje daugybę trūkumų, tiek išvaizdoje, tiek ir visame kame“.

Egzistuoja daugybė koncepcijų ir versijų, kokia turi būti ideali moteris, motina, žmona, draugė. Įvairiuose straipsniuose pateikiama įvairiausių patarimų, kaip jai pataisyti save, pagražinti, patobulinti, ką uždrausti sau daryti ir jausti, kad kiti galėtų tinkamai įvertinti.

Ir kiekviena moteris turi po savotišką liniuotę, kurią prideda prie visų gyvenimo sferų, matuoja savo kūno proporcijas, ar ji atitinka normas, lygina save su draugėmis ir kitais žmonėmis bei savo pačios supratimu, kokia ji turėtų būti ideali.

Baisiausia tai, kad vietoj bendradarbiavimo, pagarbos ir tolerancijos kiekvienos mūsų skirtingumams, mes įsijungiame į nesibaigiančią konkurenciją viena su kita ir stipriname bendras baimes.

Viso to pasekmė: mada nebūti savimi, o būti panašia į kažką kitą.

Mes pačios įperšame sau negyvus stereotipus. Pavyzdžiui:

Senti – tai baisu.

Neištekėti iki 30-ies – gėda!

Užimti vadovaujantį postą – tai tapti sijonuotu vyru.

Sverti daugiau kaip 50, 60 ar 70 – koks siaubas!

Turėti daug sekso partnerių – šliundra, nemiegoti su niekuo – kažkas nenormalaus.

Šį sąrašą galima tęsti iki begalybės. Moteris, įbauginta savų kompleksų, abejojanti savimi – tai patogi ir lengvai kontroliuojama moteris. Todėl taip rūpestingai ir plačiai palaikomas mitas apie tai, kad būti tokiai, kokia esi, nėra gerai. Tai puiki dirva sutuoktinio, šeimos narių ir visos visuomenės manipuliacijoms. Juk visada galima priminti moteriai apie jos netobulumą, sukeliant gėdos ir kaltės jausmą.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad dauguma moterų stengiasi užsitarnauti meilę. Ir ne tik partnerio, bet ir aplinkinių. Dauguma gyvena su jausmu, kad „su manimi kažkas negerai“. Patikėti moteriai, kad ji yra gera ir verta meilės tokia, kokia yra, jai būna neįmanomas uždavinys.

Anksčiau ar vėliau, kaip rašo portalas All-psy.com, moteriai ateina momentas, kai ji pradeda suprasti, kad nebegali daugiau kentėti prievartos prieš save. Nebegali be perstojo tobulinti savęs ir sprausti į kažkokius standartus, dažniausiai primestus svetimų. Ji supranta, kad tai neveikia ir nedaro jos laimingos.

Ji pradeda ilgėtis savęs, trokšta susigrąžinti prarastą ryšį su savimi, su savo vidine esme, intuicija, kūnu.

Tada ji supranta, kad asmeninė laimė yra jos rankose ir kad svarbiausias žmogus pasaulyje jai yra ji pati. Ji priima paprastą sprendimą – liautis ieškoti savyje trūkumų, kritikuoti savęs, lyginti su kitais ir pakęsti tai, kas verčia kentėti ir abejoti savo vertingumu. Pamažu ji tampa nepatogia kitiems, neidealia.

Bet jeigu ji veikia iš savo esmės, savo centro, tai jai nekyla abejonių, kad daro kažką neteisingai. Žmonės ją arba priima tokią, arba pasitraukia nuo jos. Tame slypi daug laisvės ir tiesos. Atsilaisvina erdvės ne visiems, o tik artimiems ir vertinantiems, suprantantiems ją. Tokioje aplinkoje nereikia vilktis svetimos suknelės, kad patiktum kitiems. Likdama savimi, ji jaučiasi susijungusi su pasauliu per žmonės, kurie ją priima.

Santykiuose su kitais žmonėmis įvyksta nuostabios metamorfozės. Leisdama sau būti netobulai, ji leidžia tą patį ir kitam žmogui, kuris yra šalia.

Kiekvienas iš mūsų turi savo kelią. Vieni žingsniuoja ilgai klaidžiodami, kiti tiesiai ir veržliai.

Bet kuris kelias yra geras, juk mes patys jį pasirinkome. Bet vieną kartą pajutusi savo tikrąjį ypatingumą, savo moterišką esmę, savo vertingumą, moteris jau nebegalės pamiršti tos būsenos. Išėjusi iš jos ilgėsis savęs ir stengsis sugrįžti atgal.