Ne tokie jau ir sovietiniai: tikroji kultinių SSRS produktų istorija

Dauguma šių produktų pateko į Sovietų Sąjungą po maisto pramonės narkomo Anastaso Mikojano vizito JAV 1936 m. Tuo metu vyko didelio masto populiarių produktų gamybos technologijų perėmimas.

Sovietiniai delikatesai su amerikietišku adresu

Garsiausias sovietinis ledai, gaminami pagal valstybinį standartą, buvo visiškai kopijuoti iš amerikietiškų. Mikojanas asmeniškai atrinko populiariausius JAV ledų rūšis: pieno ir grietinėlės plombirą, eskimą, krem-brulė ir vaisinius ledus. Kartu su receptūra į SSRS buvo atvežtas visas gamybos ciklas, įskaitant gatvės šaldytuvus pardavimui.

„Daktaro“ dešra, kuri kainavo 2,20 rubliaus, taip pat turi amerikietiškas šaknis. Po virtos dešros degustacijos Čikagos mėsos kombine Mikojanas įsigijo gamybos įrangą ir technologijas. Tarybų technologai tik pridėjo pavadinimą „daktaro", užsimindami apie produkto naudingumą.

Majonezas, kečupas ir net tradicija gerti pomidorų sultis taip pat atkeliavo iš JAV. Iš pradžių Mikojanas norėjo įvesti amerikiečių įprotį gerti apelsinų sultis pusryčiams, bet dėl apelsinų trūkumo TSRS pasirinkimas teko pomidorų sultims. Jos buvo įtrauktos į privalomą meniu vaikų darželiuose, mokyklose ir fabrikų valgyklose.

„Sovietinis“ šampanas su prancūzišku prieskoniu

Neaplenkė pasisavinimas ir „sovietinis“ šampanas. 1937 m. chemikas Antonas Frolovas-Bagriejevas pritaikė vokiečių ir prancūzų vyndarių technologijas. 

Dėl supaprastinto gamybos proceso gėrimas pasaulyje buvo laikomas žemos kokybės. Be to, žodžio „šampanas“ naudojimas pavadinime prieštarauja tarptautinėms konvencijoms, nes šį pavadinimą gali turėti tik vynai iš Prancūzijos Šampanės provincijos.

Amerikos pėdsakai sovietinėse valgyklose

Net sovietinė viešojo maitinimo sistema buvo nukopijuota iš JAV. 1950-aisiais, po vizito IBM gamykloje, sovietinė vadovybė perėmė amerikietišką valgyklų organizavimo modelį su konvejeriniu maisto tiekimu, savitarnos ir atitinkama įranga.

Šaltinis: telegraf.com.ua