Nematoma savanorystės pusė: išmaitinti jau gali visą Klaipėdą, tačiau pagalbos stokoja dar daugiau žmonių

Kiek kainuoja minutė laiko, kai už ją moka atlyginimą, ir kai per tą pačią minutę skiriama pagalba be finansinio atlygio? Savanorystei laisvą laiką skyrusi Giedrė sako, kad pats geriausias to atlygis – žinojimas, jog šiandien kažkas galės valgyti šiltus pietus, kažkas šypsosi ar bent trumpam pamirš rūpesčius.

Moteris neslepia, kad yra dirbusi maisto prekybos srityje. Jau tuomet, matydama, kaip geranoriškai aukojama prekybos centruose „Maisto banko“ globojamiems žmonėms, vis pasvarstydavo apie savanorystę.

Vėliau prasidėjęs karantinas pristabdė visų gyvenimą, tačiau socialiniuose tinkluose išvydo vienos plungiškės kvietimą aplankyti garbaus amžiaus žmones ir jiems padovanoti bent dalelę šilumos.

„Aš labai mėgstu bendrauti su žmonėmis ir vis pasvarstydavau apie savanorystę, tik nežinojau, nei kur kreiptis, nei ką daryti, kol praėjusiais metais feisbuke pamačiau vienos moters pasidalytą skelbimą, kad žmonės kviečiami lankyti senolių.

Tuoj pat parašiau, jog noriu prisidėti. Sakė – prašom. Savivaldybė mums atrinko informaciją apie 10 vienišų senelių. Prisidėjau ir maistu, ir daiktų buvau nupirkusi. Savanoriai buvo paskirstyti, kas ką aplankys, prieš Kūčias dalijome dovanas, – pasakoja Giedrė. – Paduoti iš rankų į rankas labai jautru: žmonės ne tik laukia dovanų – senoliai nori bendrauti, jie tiesiog verkė gavę dėmesio, sakė, kad jiems net nereikia dovanų.

Kai kurie seneliai mūsų neįsileido, nes karantinas, jiems buvo neramu, tad nenorėjo svečių.

Bet jie tikrai visi pasiilgę bendravimo. O šiais metais taip pat atsitiktinai per socialinius tinklus atradau ir „Maisto banką“.

Moteris sako, kad būtent dirbdama prekyboje ji pamatė „Maisto banko“ veiklą iš arčiau. O tai, kad žmonės aukoja atsakingai rinkdami prekes, net neprašomi nuperka geresnės kokybės produktų, anot Giedrės, atskleidžia, kad lietuviai tikrai negalvoja tik apie save, – žmonės moka dalintis.

Nors moteris turi nuolatinį darbą, išvydusi skelbimą, kad „Maisto bankas“ kviečia savanorius, nė akimirkos nesuabejojo ir skyrė laisvo laiko padirbėti sandėlyje.

Gabrielė Šerėnienė © DELFI / Julius Kalinskas

„Sunkaus darbo nebijau. Man tai labai patinka. Noriu atsivesti ir dukrą, kad pamatytų, kaip galima dalintis pagalba, suprastų, kad kai kuriems trūksta net kasdienio maisto. Be to, pati esu kilusi iš didelės šeimos, mes negyvenome prabangiai.

Gal dėl to, kad turiu tokią patirtį, kai ir patiems reikėjo pagalvoti, ar bus ką valgyti, dabar noriu būti naudinga kitiems“, – atvirauja jauna moteris.

Bene dažniausiai matomas savanorių darbas yra prekybos centruose. Prekybos tinklo „Rimi Lietuva“ atstovė Gabrielė Šerėnienė sako, kad kone kiekvienas darbuotojas yra prisidėjęs prie savanorystės.

„Rimi“ prekybos tinklas, kurį sudaro 79 parduotuvės visoje Lietuvoje, jau daugelį metų dalyvauja nacionalinėse „Maisto banko“ akcijose, įprastai vykstančiose pavasarį ir rudenį.

Prie jų prisijungia dauguma mūsų parduotuvių, užtikrina galimybę savanoriams informuoti pirkėjus apie galimybę aukoti maisto produktus žmonėms, kuriems reikalinga parama.

Parduotuvėse dalijamos specialios skrajutės, informaciją apie akciją pateikiame plakatuose, pranešimais terminaluose ir savitarnos kasų ekranuose, elektroninėje Rimi.lt parduotuvėje.

Kiekvienais metais per šias akcijas surenkami dideli kiekiai paramos maistu – štai, pavyzdžiui, 2021 m. spalio mėn. paaukotų maisto produktų vertė viršijo 25 tūkst. eurų. „Maisto bankas“ kaskart pataria, kokiais produktais turėtume papildyti savo atsargas, kad pirkėjai jų galėtų paaukoti.

Tai paprastai ilgai galiojantys produktai, kurie pagal šios organizacijos praktiką yra labiausiai pasiteisinusi paramos maistu forma“, – pasakoja G. Šerėnienė.

Dar viena aukojimo forma, kuria gali pasinaudoti „Rimi“ pirkėjai, – aukojimas pinigais.

„Pirkėjams sudaryta galimybė šiai organizacijai aukoti per „Rimi“ e. parduotuvę – įsigyti 3 ir 5 eurų vertės virtualius kuponus. Taip pat galima paskirti „Rimi“ lojalumo programoje sukauptus pinigus.

Kartu su mūsų bendrovės parama prie „Maisto banko“ plėtros 2021 metais finansiškai prisidėta 28 357 eurais.

Kadangi „Maisto banko“ akcijos vyksta mūsų parduotuvėse, jų darbuotojai labai stengiasi, kad kiekviena akcija būtų pirkėjų pastebėta, – iškabina spausdintas komunikacijos priemones, įrengia vežimėlius su pavyzdinėmis prekėmis ir pan.

Tai papildomas darbas, kurį jie atlieka be sau įprasto, mielai palaikydami socialines iniciatyvas.

Jos „Rimi“ kolektyvui išties svarbios“, – dalijasi G. Šerėnienė.

„Rimi“ tinklo atstovė sako, kad gerumo iniciatyva įtraukia darbuotojus į įvairias veiklas. Aktyvūs darbuotojai noriai dalijasi savo laiku, gerais darbais, organizuoja pagalbą tiek žmonėms, tiek gyvūnams.

„Mūsų bendrovėje veikia visas „Rimi“ ambasadorių tinklas, kurį sudaro aktyvūs mūsų darbuotojai, be savo tiesioginių pareigų, norintys kolektyvo, įmonės ir bendruomenės labui nuveikti daugiau gerų darbų.

Šiuo metu turime 45 „Rimi“ ambasadorius, aktyviai veikiančius savo kolektyvuose ir miestų bei miestelių bendruomenėse, prisidedant prie lokalių iniciatyvų ir gerų darbų organizavimo.

Praėjusiais metais ambasadoriai tarp kolegų skatino kraujo donorystę, bendradarbiavo su vaikų dienos centrais ir ugdymo įstaigomis, organizavo paramą socialinės rizikos šeimoms, beglobiams gyvūnams, senjorams, aktyviai įsitraukė į miestų bendruomenių veiklą.

Na, o „Maisto banko“ savanoriais esame pabuvę tikrai daugelis „rimiečių“ – ne tik dėlto, kad padėtume perduoti maistą kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, bet ir kad pamatytume, kas vyksta su neparduotomis maisto prekybos centrų prekėmis“, – sako G. Šerėnienė.

Nepanaudotas maistas iš kitų prekybos centrų, ūkininkų standarto neatitinkančios daržovės, vakarėlio rengėjų užsakytas per didelis maisto kiekis – visa tai tampa šiltais pietumis ar vakariene nepasiturintiems žmonėms.

Klaipėdos padalinio vadovė Irena Judžentytė neslepia, kad sunku matyti žmones, kuriems gyvenimas nėra lengvas, ir nesvarbu, dėl kokių priežasčių, – prašyti pagalbos, o ypač maisto, prispaudus sunkumams neretai būna ne taip paprasta.

„Duoti atvira širdimi – geriausia, ką galima padaryti. Maisto dalijimasis yra kur kas daugiau nei tik pagalba nepasiturintiems.

Taip prisidedame ir prie gamtos tausojimo, tvarumo idėjos, nes mes paimame nemokamai produktus, kuriuos gamintojai, perdirbėjai, prekybininkai turėtų utilizuoti. Taip sprendžiamos ir aštrios socialinės problemos.

Rėmėjų prašome, kad jei turi galimybę, aukojamą maistą mums atvežtų į sandėlį, tačiau jei nėra galimybės, suorganizuojame patys. Esu ir pati važiavusi iš žmonių paimti perteklinio maisto, likusio po švenčių.

Tai didžiulė nauda daugeliui – verslui, ūkiui, tiems, kuriems kasdien reikia galvoti, ką duoti vaikams, kuo maitinti senolius ar iš ko pavalgyti patiems.

Manau, kad „Maisto banko“ partneriai didžiuojasi bendradarbiavimu, lygiai taip kaip ir aš didžiuojuosi, kad esu „Maisto banko“ darbuotoja. Man šis darbas labai prasmingas.

Kad ir kokio sunkumo diena būtų, vakare užmiegu su šypsena“, – dalijasi pašnekovė.

Uostamiesčio „Maisto banko“ padalinyje vos kelis mėnesius dirbanti I. Judžentytė neslepia ambicijų daryti kur kas daugiau – sekama Vilniaus pavyzdžiu ir netrukus bus įkurtas gamybos cechas, kuriame daržovės bus marinuojamos ar kitaip ruošiamos ilgiau vartoti.

Taigi savanorių poreikis tik didės, nors ir šiuo metu tiek sandėlyje, tiek virtuvėje papildomos rankos taip pat praverčia.

Pašnekovė sako, kad tik paimti ir perduoti maisto nepakanka.

Norint įgyvendinti tvarumą per savanorystę, maistas turi pasiekti tikslingus vartotojus, nes kitu atveju jis vis tiek atsidurs šiukšlių dėžėje.

„Mūsų tikslas – nuolatinis bendradarbiavimas su organizacijomis, kurios dirba su tomis tikslinėmis grupėmis, kurioms reikia pagalbos. Turime nemažai – apie 120 paramos ir bendradarbiavimo – sutarčių, bet vis ieškome naujų būdų, kaip pasiekti kuo daugiau stokojančių Lietuvos žmonių.

Praktiškai mūsų skyriaus veikla apima nuo Latvijos iki Rusijos pasienio.

Turime organizacijų, kurios labai aktyviai su mumis bendradarbiauja, per savaitę po keletą kartų atvažiuoja produktų.

Yra organizacijų, kurios nori tik papildomos paramos, tokios kaip konservai, bulvės, ilgiau negendantys produktai.

Tiesiogiai iš sandėlio pavienių žmonių mes paprastai neremiame, tačiau būna įvairių atvejų, pavyzdžiui, neseniai paskambino Raudonasis Kryžius ir pasakė, kad turi dvi pabėgėlių šeimas.

Joms reikėjo maisto, tad mes greit organizavome paketus. Daugiausia darbo laukia vasarį, kai pasieks Europos Sąjungos parama.

Tuomet sandėlis būna pilnutėlis, tad reikia greitai paruošti paketus, kurie pasieks stokojančias šeimas, nes ilgą laiką sandėliuoti produktų neturime galimybės“, – sako moteris.

„Maisto bankas“ dalijasi statistika, kad apie 28 procentus dirbamos žemės aliname veltui, – auginamas maistas, kuris vėliau utilizuojamas ar išmetamas į šiukšlynus. Pūdamas šis maistas generuoja metano dujas, o jos tiesiogiai prisideda prie klimato atšilimo.

„Organizacija maistą surenka 84 Lietuvos vietovėse, o išskirsto 203 Lietuvos miestuose, miesteliuose ar kaimuose. Vidutiniškai per mėnesį parama maistu pasiekia 143 000 Lietuvos žmonių.

Palyginimui – panašus žmonių skaičius gyvena trečiame pagal dydį Lietuvos mieste Klaipėdoje, – tokiais duomenimis dalijasi „Maisto banko“ komunikacijos vadovė Miglė Petronytė. – Atsakyti, kiek maisto per mėnesį ar per metus iššvaistoma Lietuvoje, labai sudėtinga, nes kol kas nėra įrankių, kaip tai apskaičiuoti.

Skaičiais drąsiai galime įvardyti tik „Maisto banko“ nuo iššvaistymo išsaugotą maistą.

Pernai nuo išmetimo išgelbėjome net 6 000 000 kg gero maisto. Skaičiuojama, kad Lietuvoje šiuo metu skurdo riziką patiria net kas penktas šalies gyventojas, todėl maisto išsaugojimas ir jo perdavimas stokojantiems tampa dar prasmingesne veikla.

Nešvaistydami ne tik prisidedame prie palankesnės aplinkos kūrimo, bet ir padedame žmonėms, kuriems įsigyti maisto tampa rimtu iššūkiu.“

„Maisto bankas“ savo veiklą pradėjo prieš dvidešimt metų Vilniuje. Tuomet šiame regione rėmė apie 200 šeimų. Lietuvoje jau ne vienus metus skurdo statistika beveik nekinta – skursta kas penktas šalies gyventojas.

Paramos prašančių skaičius taip pat nemažėja. Anot M. Petronytės, didžiausia problema ta, kad nevyriausybinės organizacijos, dirbančios su stokojančių grupėmis, neturi galimybių padėti jiems visiems. Dažniausia to priežastis – finansinių ir žmogiškųjų išteklių trūkumas.

Taigi kiekvienais metais nevyriausybinis sektorius priverstas prašyti visuomenės ir verslo finansinės pagalbos.

„Pandeminiai metai „Maisto bankui“ nebuvo lengvi, tačiau sugebėjome per mėnesį remti vidutiniškai 143 000 Lietuvos gyventojų. Tai 5000 žmonių daugiau nei metais prieš tai. Padaugėjo ir pagalbos.

Vieni aukojo savo laiką savanoriaudami, kiti aukojo lėšų, kurios padėjo ir toliau sėkmingai dirbti, – gelbėti maistą ne tik iš prekybininkų, gamintojų ar ūkininkų, bet ir tuo metu užsidariusių kavinių, restoranų, švietimo įstaigų valgyklų ir kitų vietų; daugeliui žmonių išgelbėtą maistą pristatydavome į namus, o įprastai paramos jie ateidavo atsiimti į dalijimo punktus.

Jei ne visuomenės ir verslo įmonių finansinis palaikymas, susitelkimas, to daryti būtume negalėję.

Šiuo metu finansinės aukos ir savanorių įsitraukimas grįžta į piešpandemines vėžes“, – sako M. Petronytė.

Metinės statistikos apžvalgoje pažymima, kad daugiausia nuo iššvaistymo išsaugoma vaisių ir daržovių (apie 34 proc.), toliau – duonos ir pyrago gaminių (22 proc.), pieno gaminių (16 proc.).

Turint omeny pasaulinę statistiką, situacija panaši – fiksuojama, kad net 45 procentai pasaulyje užaugintų vaisių ir daržovių nepasiekia savo tikrojo tikslo ir yra prarandamos ar išmetamos.

„Vertinti žmonių suaukojamo maisto skaičius gana sudėtinga, nes pagal valstybėje galiojančias tvarkas ir dėl maisto saugumo sumetimų „Maisto bankas“ gali priimti tik tokį maistą, kurio pakuotės nepraplėštos ir aiškiai matomas galiojimo terminas.

Žmonės dažnai siūlo perteklines savo ruoštas uogienes ar kompotus – deja, bet dėl maisto saugumo reikalavimų jų priimti ir išdalinti negalime, tačiau mielai priimame sodo gerybes – obuolius, moliūgus, cukinijas, bulves, morkas“, – sako „Maisto banko“ atstovė.

Prekybos centruose per akcijas suaukojama nuo 3 iki 6 procentų viso per metus „Maisto banko“ išdalijamo maisto.

Savanoriai pastebi, kad iniciatyvos metu žmonės labiau linkę aukoti krepšeliais, dažniau perka tai, ką patys valgo, vis dažniau pasidomi ir poreikiu.

Jei paramą renka vaikus globojanti organizacija, ji dažniau palepinama saldumynais, senjorų organizacijoms negailima arbatų ar košių.
Tiek Klaipėdos padalinio vadovė I. Judžentytė, tiek „Maisto banko“ komunikacijos vadovė M. Petronytė sako, kad savanoriai tampa lyg šeimos nariai.

„Maisto bankas“ siūlo daugybę savanorystės rūšių, tai maisto rūšiavimas, autobusiukų vairavimas ir maisto surinkimas, maisto gamyba, maisto išdalijimas stokojantiems, pagalba biure, pagalba renginių metu, profesinė savanorystė, taigi ir mūsų savanorių būrys labai skirtingas.

Vieni ateina vedini noro kovoti su maisto švaistymu ir taip prisidėti prie pokyčių kintant klimatui, prie mūsų aplinkos gerinimo, kiti ateina norėdami padėti stokojantiems, bent kiek pagerinti sunkiau gyvenančių žmonių gyvenimus, – pasakoja M. Petronytė.

– Vienas savanoris senjoras kažkada sakė, kad senatvėje laiko turi tiek, jog net nepakanka smegenų, kur jį panaudoti, tad jam savanorystė tapo tiesiog to laiko įprasminimu, o kartu „Maisto banke“ jis išmoko geriau naudotis kompiuteriu, mat dažniausiai mums padėdavo biure.

Jeigu ne savanoriai, „Maisto bankas“ negalėtų didžiuotis savo pasiekimais, negalėtų daryti pokyčių.“