Nepalaužiama žmogiškumo jėga, arba Kaip ukrainietė Nadežda iš naujo prisijaukina gyvenimą Klaipėdoje (II)

Viso poklabio su Nadežda metu jautėsi jos stipri, gyvenimo užgrūdinta asmenybė, o sykiu ir labai nuoširdus, nesuvaidintas dėkingumas jai ir jos šeimai padėjusiems žmonėms. Internetinis portalas VE.lt tęsia pokalbį su Nadežda.

Kodėl Klaipėda? Kodėl traukdamiesi nuo karo veiksmų jūs pasirinkote Klaipėdą?

Mes atvykome į Klaipėdą kovo 11-ąją - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Įsiminsiu tą šventinę dieną ilgam.

Vienareikšmiškai sprendimą atvykti į jūsų nuostabų miestą nulėmė tai, kad mano vyro kompanijos „Globalita“ pagrindinė būstinė buvo Klaipėdoje. Aš visą gyvenimą nepamiršiu ir būsiu dėkinga šiai įmonei. Tik atvažiavus į Klaipėdą, jie mums suteikė butą. Aš tik po to supratau, kad šis butas yra pačioje Klaipėdos širdyje, istoriniame senamiestyje. Prie pat senamiesčio peliuko skulptūros. Tiesa, su peliuku susipažinome šiek tiek vėliau, gal tik po kelių savaičių. Jau gyvendama bute, supratau, koks tai prabangus butas ir kiek daug jis kainuoja.

Kokia dar pagalba jums buvo suteikta tik atvykus į Klaipėdą?

Aš gavau lapą su reikalingais telefonų numeriais. Galėjau iškart susisiekti su migracijos tarnyba, mokyklomis ir t. t. Kadangi atvykome kovo mėnesį, tai buvo labai aktualu vaikams surasti kur mokytis. Man buvo svarbu, kad vaikai kuo greičiau pradėtų eiti į mokyklą, tokiu būdu imtųsi socializuotis naujoje vietoje ir greičiau pamirštų patirtą stresą.

O butą Mykolajive palikote tuščią ir neprižiūrimą?

Tuo momentu, prieš mums išvykstant iš Ukrainos, bute gyvenome kartu su mano tėvais. Jie pasiliko. Bet praėjusią žiemą jie praleido centrinėje Ukrainoje, nes likti bute Mykolajive buvo per daug pavojinga. Šiuo metu jie jau yra grįžę į Mykolajivą.

Atvykę pirmus du mėsnesius gyvenote vyro darbo komapanijos suteiktame bute, o kas vyko toliau?

Po to aš sužinojau, kad butas, kuriame mus priglaudė, labai brangus. Natūralu, kad viena pirmųjų užduočių buvo ieškoti buto nuomai tolesniam gyvenimui Klaipėdoje. Buvo sunku surasti, nes buvo gegužės mėnuo. Kaip man pasakojo, Klaipėda yra turistinis miestas, todėl vasaros sezono metu butų nuomos kainos pakyla, o ir pasirinkimo rinkoje nėra didelio. Kai kurie nuomotojai kėlė tam tikras specifines sąlygas, pavyzdžiui, nuomodavo tik suaugusiesiems.

Bet kas ieško, tas randa. Butą nuomai radau su savanorių pagalba. Parašiau į socialinius tinklus, ir žmogus atsiliepė.

O vaikams surasti mokymosi įstagas nekilo didelių sunkumų?

Mano vaikai mokyklą pradėjo lankyti, kelios dienos po atvažiavimo į Klaipėdą. Paskambinau į artimiausią mokyklą, netoliese, kur mes pradžioje apsistojome. Sekretorė maloniai pasakė ateiti su dokumentais jau kitą dieną. Labai laiku suspėjome, nes maždaug po savaitės toje mokykloje laisvų vietų jau nebuvo.

Mokykla labai geranoriškai atsiliepė į mūsų prašymą. Tiesiog pasakė - atveskite rytoj vaikus į mokyklą. Mes pasakėme, kad nieko su savimi neturime, net sąsiuvinių. Sako, nieko tokio, svarbiausia - ateikite. Labai padėjo mums.

O jums pačiai kaip sekėsi pritapti atvažiavus?

Kai pasirūpinau, kad vaikai turėtų kur mokytis, kitas mano tikslas buvo susirasti darbą. Nes aš puikiai supratau, kad sėdint namuose ir klausant naujienų iš Ukrainos man bus labai sunku. Aš toks žmogus, kad man reikia veikti, aš negaliu sėdėti vienoje vietoje.

Aš nuėjau į tą pačią mokyklą, kur ką tik pradėjo mokytis mano vaikai. Pagal profesiją esu mokytoja, bet eidama prašyti darbo aš negalvojau apie tai. Buvau pasiruošusi dirbti bet kokį darbą. Paklausiau, ar yra mokykloje kokio nors darbo. Galiu dirbti valytoja ar valgyklos darbuotoja, man svarbu dirbti kad ir kelias valandas per dieną.

Ir taip stebuklingai atsitiko, kad mokyklos direktorė pranešė, jog tuo momentu buvo laisva auklėtojos darbo vieta paruošiamojoje klasėje. Mes sudarėme 3 mėnesių darbo sutartį. Tai buvo laiminga akimirka, nes darbas su mažyliais man buvo kažkas nerealaus. Taip Uostamiesčio progimnazijos vadovo dėka aš Klaipėdoje susiradau savo pirmą darbą.

O jūsų vaikai ir dabar mokosi Uostamiesčio progimnazijoje?

Dukrytė ir dabar mokosi Uostamiesčio progimnazijos ketvirtoje klasėje ir turi nuostabų klasės vadovą. O sūnus toje pačioje mokykloje baigė 8 klases ir įstojo į „Aitvaro“ gimnaziją. Ten net buvo suorganizuota ukrainietiška klasė su papildomomis ukrainiečių kalbos pamokomis.

Esame mūsų tautinės bendrijos „Rodyna“ nariai. Ten lankomės kartu su dukra. Kad mergaitė nepamirštų savo tėvynės, išlaikytų ryšį su Ukraina, mes ten dalyvaujame tautinių šokių kolektyvo „Perlinka“ veikloje. Su šokių kolektyvu dalyvaujame įvairiose šventėse, šokame nacionalinius Ukrainos šokius.

Reikia auklėti vaikus tokia dvasia, kad mes labai gerbiame Lietuvą ir jos žmonių dėkingumą, bet mes jokiu būdu negalime užmiršti savo šaknų.

Kai baigėsi jūsų 3 mėnesių darbo sutartis mokykloje, kas buvo toliau?

Tada aš užsiregistravau Užimtumo tarnyboje ir siunčiau savo reziumė į įvairias mokymo įstaigas ieškodama pedagogo darbo. Pirmieji, kurie su manimi susisiekė ir pasiūlė mokytojo darbą, buvo „Pajūrio“ progimnazija. Ten buvo laisva anglų kalbos mokytojo vieta ir ten buvo atidarytos ukrainietiškos klasės. Vaikai mokosi pagal ukrainietišką mokymo programą ir, aišku, vietinės klasės, kurios mokosi pagal Lietuvos mokymo programą. Tai aš jau dėstau anglų kalbą ne tik ukrainietiškoms klasėms, bet ir lietuviškoms, dėl ko labai didžiuojuosi.

Pakalbėkime apie Klaipėdą. Kaip susidraugavote su Klaipėda kaip miestu? Kokia ji jūsų akimis?

Jūs žinote, kai aš pirmą kartą išėjau į Danės krantinę ir ja pasivaikščiojau, mane tai nuramino. Mykolajive mūsų namai buvo prie upės. Man tekanti upė suteikia ramybę. Todėl tas pasivaikščiojimas upės krantinėmis man suteikia gerų emocijų ir prisiminimų. Man tai įstrigo širdyje.

Labai geras emocijas ir dėkingumo jausmą man suteikė ir čia sutikti geri žmonės. Apie vieną šeimą noriu labai trumpai papaskoti. Kai atvažiavau į Klaipėdą, po kelių dienų į mano seną telefoną parašė moteris vardu Rūta. Ji paklausė - Nadežda, kuo mes galime jums padėti? Iš pradžių pagalvojau, kad čia kokia nors organizacija, labai padėkojau. Vėliau sužinojau, kad čia tiesiog šauni lietuviška šeima. Rūta ir Tadas Kurauskai. Jie labai stipriai mums padėjo ne tik reikalingais daiktais ir maisto produktais, bet tai buvo ir didžiulė psichologinė pagalba. Rūta man padėjo išsiaiškinti elementariausius dalykus, pavyzdžiui, kaip naudotis miesto autobusais. Atėjusi į autobusų stotelę ir pamačiusi šviečiantį maršrutų ekraną nieko nesuprasdavau. O tie žmonės gelbėjo man kiekviename žingsnyje. Aš be galo jiems dėkinga.

Čia sutikau ir lietuvių kalbos mokytoją Adelę Žeimytę. Pradžioje aš lietuvių kalbos pradėjau mokytis iš įvairių iškabų. Vaikštau po miestą su vertėjo programa, išsiverčiu. Tačiau man buvo aišku, kad, būdama mokytoja, aš turiu išmokti lietuvių kalbą bent tokiu lygiu, kad suprasčiau, kas yra kalbama. Gegužės mėnesį aš turėjau nemokamus nuotolinius lietuvių kalbos kursus ir būtent Adelė Žeimytė mane taip motyvavo ir įskiepijo meilę lietuvių kalbai.

Po to aš tęsiu lietuvių kalbos mokymąsi Klaipėdos universitete organizuotuose kursuose. Dabar jau esu šiek tiek pažengusi. Dauguma atvejų suprantu, kas sakoma, ir pati stengiuosi kalbėti, nes mano dėstytojai drąsina mane ir prašo kuo dažniau kalbėti lietuviškai.

Lankau ir privačias lietuvių kalbos pamokas, nes tai yra svarbu, nes ateityje laukia lietuvių kalbos egzaminas. Lietuvių kalba yra valstybinė, todėl privalu ją mokėti. Jau pusantrų metų gyvename Lietuvoje, tai turime mokytis kalbėti lietuviškai.

O kaip sekasi vaikams mokytis lietuvių kalbos?

Vaikams mokytis kalbos sekasi sunkiau. Dukrytė turi papildomas privačias lietuvių kalbos pamokas, nes vadovėlių turinys labai sunkus. Sūnus, kadangi mokosi ukrainietiškoje klasėje, tai jiems dėstoma supaprastinta lietuvių kalbos programa. Tikiuosi, kad jiems pavyks.

O ką veikiate laisvu nuo darbo ir šeiminių reikalų metu?

Susipažinau su savo tautiete Larysa Sidorenko, kuri dirba Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Jos iniciatyva bibliotekoje atidaryta Amerikos salė, kurioje renkasi anglų kalbos pokalbių klubas. Aš ten savanoriauju. Dalyvaudama klubo veikloje, savyje atradau kalbų sakytojo savybių. Ten žmonės renkasi pasikalbėti įvairiausiomis temomis anglų kalba, pavyzdžiui, apie maistą. Jeigu tenka man vesti kokią nors iš anksto pasirinktą temą, tai aš dalyviams paruošiu klausimų, įvairių užduočių, kad žmonėms būtų kuo įdomiau.

Tik atvažiavus į svetimą šalį, kai mano gimtinėje vyksta žiauriausias karas, buvo labai sunku. Tai paveikė mano sveikatą, numečiau daug svorio. Tačiau supratu, kad turiu susiimti ir žingsnis po žingsnio kabintis į gyvenimą. Didžiausias mano motyvatorius buvo vaikai. Aš supratau, kad dėl jų turiu būti tvirta. Niekas už tave nesutvarkys mokyklos pažymų, neužregistruos migracijos tarnyboje. Aš turiu nepalūžti ir būti tvirta pirmiausia dėl savo vaikų.

Šiandien, gyvendama Klaipėdoje jau pusantrų metų, aš jaučiuosi nepalyginti tvirčiau ir stabiliau. Turiu darbą, mylimą šeimą, įdomų laisvalaikį. Visa tai kuriu savo pastangomis ir su gerų žmonių pagalba. Kai beldiesi į duris, jos dažniausiai atsidaro.