Nepatogi mama supermamyčių pasaulyje

Socialinėje erdvėje Laura geriau žinoma kaip „Nepatogi mama“. Šiais supermamyčių laikais šitaip pasivadinti - gana drąsu, bet Laura nebijo laužyti visuomenėje įsigalėjusius standartus, esą vaikų susilaukusios moterys turi elgtis visai kitaip nei jauniklės.

Paprastai daugelis stengiasi save pristatyti kuo pozityviau, o jūs save vadinate „Nepatogia mama“. Kodėl?

Iš tiesų pavadinimą planuoju pakeisti birželį, kai apsiginsiu dietetikos bakalaurą. Šis pavadinimas „Nepatogi mama“ atsirado po pirmojo gimdymo man pradėjus aktyviau vesti savo „Facebook“ puslapį. Tuomet (prieš 6 metus) kažko panašaus nelabai ir buvo, o aš drąsiai kalbėjau apie nėštumo svorį, pogimdyvinį svorį, akcentavau meilę sau, sportą ir mitybą. Sulaukdavau daug negatyvių komentarų iš mamų, kurioms atrodo, kad svarbiausias turi būti vaikas, o ne pati. Bet juk tai ir taip aišku, kiekviena mama savo vaiką myli besąlygiškai. Bet blogai, kai mamos visiškai pamiršta save. Tad aš ir skatinau to nedaryti. Viskas pasikeitė, žinoma, ir aš užaugau. Dabar jau kitaip reaguoju į kandžius komentarus, kurių, beje, liko tikrai mažai. Dabar turiu gana didelę nuostabių moterų bendruomenę ir ją labai vertinu.

Be to, kad esate dviejų vaikų mama, turite ir nemažai veiklų. Papasakokite, kokios jos ir kaip jos atsirado jūsų gyvenime?

Viskas prasidėjo prieš 15 metų, kai susipažinau su vaikinu, kuris tapo mano vyru ir dviejų vaikų tėvu. Mantas mane atvedė į sporto salę ir suteikė sveikatai palankios mitybos pradmenis. Kartu domėjomės, kartu sportavome, aš labai mėgau gaminti, tad viskas tik augo ir skleidėsi.

Tiesa, turėjau tarpinę stotelę, mokiausi tuomet populiaraus vizažistės amato. Labai patiko, bet buvo laikina. Vis dėlto pastojusi įstojau į KU ištęstines studijas ir mokiausi trenerės profesijos. O kai vėliau pradėjau studijuoti dietetikos mokslus, sužinojau, kad laukiuosi dukrytės. Kažkaip mokslai ir vaikai mano gyvenime eina kartu (šypsosi).

Birželį apsiginsiu dietetikos bakalaurą. Norėjau stoti jau anksčiau, bet vis abejojau. O kai sūnus pradėjo eiti į darželį, pasirįžau užlipti laipteliu aukščiau. Tuomet po pirmojo kurso pastojau ir antrąjį kursą baigiau jau būdama du kartus mama. Moterys tikrai gali viską, tuom jau įsitikinau ne kartą.

Esate iš tų moterų, kurios stengiasi paneigti mūsų tėvų laikais gajus stereotipus, kad tai, kas dera jauniklei, gimdžiusiai moteriai jau turėtų būti tabu. Ar vis dar pastebite, kad ir šiais laikais daugelis mamų tebesivadovauja įvairiais stereotipais ir vienos kitas nevengia paauklėti?

Na, gal ne taip drastiškai, bet tiesos nemažai. Žinoma, kas tiko būnant 16-os, tikrai nebetiks būnant 33 metų. Tačiau subrendusioms moterims juk tikrai neprivalomas sijonas iki žemės ar palaidinė aukštu kaklu bei kuklus kuodukas ar vos blizgiu pateptos lūpos... Visur turi būti ribos, tačiau mama - tai ta pati nuostabi ir seksuali moteris, tik su dar didesne patirtimi ir aukštesniu statusu.

Dėl ko jūs pati sulaukiate daugiausiai kritikos socialiniuose tinkluose ir kaip į tai reaguojate?

Kaip jau minėjau, kritikos tikrai nėra daug, matyt, visuomenės požiūris pakito. Dažniausia kritika būna iš kitų mamų dėl mano nuogesnio kūno ar drąsesnių fotosesijų. Neva mamai tai nedera. Pasikartosiu - mama irgi moteris ir gali būti seksuali, gali užsitempti lateksą, gali fotografuotis su apatiniais ir dėl to ji nebus blogesnė mama. Gal bus net geresnė, nes kai save myli, realizuoji - esi laiminga, esi vaikams autoritetas.

Kai lietuvės seka užsienio įžymybes, kurios būdamos mamos fotosesijose ne ką daugiau apsirengia, joms kažkodėl būna atlaidžios. Bet kai šitaip elgiasi saviškės - jau negalima. Bet aš tikiu, kad ateis laikas ir kažkaip išlipsime iš to sovietinio mąstymo.

O už ką jus dažniausiai giria?

Už drąsą kalbėti apie moteriškumą būnant mama, atvirumą. Giria už tai, kad dalijuosi, kaip atrodo įprastos, visiškai buitinės dienos. Mano sekėjams patinka pasisakymai, kad ir aš pavargau ir šiandien esu susivėlusi, viskas juodai užkniso, esu pikta ir noriu spurgos... Visiems būna blogų dienų, juk sakoma, kad ir superherojai pavargsta. Niekaip nemotyvuosi žmogaus, jeigu pieši kažkokį netikrą, nerealų vaizdą apie netikrą gyvenimą kaip kokioje „Narnijos“ spintoje. Visko būna, bet tereikia vienos dienos su savimi ar su drauge, gero pokalbio, o gal gerai išsiverkti - ir tu vėl randi jėgų kibti į darbus.

Kaip manote, jei neturėtumėte vyro palaikymo, ar galėtumėte realizuoti visas savo idėjas?

Šiandien tikrai drąsiai galėčiau realizuoti visas idėjas ir užtektų savo pačios palaikymo ir tikėjimo savo jėgomis, tačiau kai pradėjau prieš šešerius metus, vyras buvo tas žmogus, kuris mane paskatino ir palaikė, o kartais pabardavo, kad reaguoju į visiškai nereikšmingus anoniminius įžeidimus. Neslėpsiu, pradžia buvo sunki, vis dėlto - pirmas vaikas, pirmi potyriai ir dar niekada nepatirtas jausmas, kai sulauki piktų komentarų, įžeidimų, pykčio už tai, ką darau... Kas be ko, vyras ir dabar yra mano mentorius. Nepaprastai gera, kad jis džiaugiasi, kaip užaugau ir kokia tapau.

Ne tik rūpinatės savo sveikata ir gera išvaizda, bet ir padedate to siekti kitoms moterims. Kokios problemos dažniausiai kamuoja dailiosios lyties atstoves?

Kadangi puslapis vadinasi „Nepatogi mama“, mane seka daugiausia mamos. Didžiausia bėda - po nėštumo užsilikęs svoris, nemeilė sau ir motyvacijos neturėjimas. Iš visų šių problemų ir kyla epizodiniai apsivalgymai ar tokie pat badavimai, svorio šuoliai. Kalbu apie svorio kontrolę nėštumo metu, nes ji nepaprastai svarbi tiek motinos, tiek vaisiaus sveikatai. Taip pat bandau padėti atrasti save, meilę sau ir suvokimą, kad visgi ne dietų reikia, o rutinos ir režimo bent 5 dienas per savaitę. Dabar informacijos tokie srautai, kad tikrai nebežinai, kas gerai, o kas blogai, tad bandau paprasta kalba padėti surasti tai, kas iš tiesų naudinga.

Ar tikrai tobulą figūrą gali turėti kiekviena? Juk taip dažnai randame pasiteisinimų: „Mano tėvai buvo apkūnūs, tad ir aš negaliu būti kitokia...“, „Pagimdžiusi 3 vaikus negali svajoti apie plokščią pilvą...“ ir t. t.

Vengiu sąvokos „tobula figūra“, nes pats žodis „tobulas“ nėra apčiuopamas ir netgi žalingas. Kiekvienas tobulumą suprantame savaip, o tų idealių kūno formų formavimas labai sumažina moterų pasitikėjimą. Aš nekalbu vien apie vizualą ir apie dydį, nes sveikata prasideda nuo vidaus, o šio gerovė - nuo mitybos. Kiekvienas figūros tipas yra nuostabus, tereikia su juo padirbėti.

Dažnas pasisakymas, kad mano šeima tokia, tad ir aš toks - tėra komforto zonos sindromas, paguoda. Genai įtakos turi, tačiau tik mažas procentas tikrai negali pakovoti su jais.

Visai kas kita, kai kūnas pasikeičia po gimdymo. Didelę įtaką turi svoris prieš nėštumą, svoris nėštumo metu ir svoris po nėštumo. Bet kiekviena gali tapti geresne ar labai puikia savo versija, tereikia norėti ir dirbti. Po gimdymo mes visos jau kitokios, ir tokie faktoriai kaip strijos, pilvo odos perteklius, krūtinės pakitimai trikdo ne vieną, tačiau tikrai daug moterų, net ir turėdamos vieną ar visus šiuos pakitimus, myli save dar labiau ir dirba su savo kūnu dar stipriau bei pasiekia puikių rezultatų. Kiekvienas etapas savaip žavus, svarbu moteriai tikėti savimi, ir tai jau pusė darbo.

Vis dažniau girdime, kad vien sportuoti nepakanka, būtina stebėti ir savo lėkštės turinį.

Sportas ir mityba yra neatsiejami ir, norint geriausio rezultato, reikia abiejų. Valgant sveikatai nepalankų maistą, bet sportuojant, rezultatas bus labai mažas, o maitinantis sveikai, bet nesportuojant - būsime liekni, bet ne stangrūs. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kas ko nori ir ko siekia. Tiek sportas, tiek mityba lemia mūsų sveikatą, tad vien dėl to tai turėtų tapti tokiu pat įpročiu kaip valytis dantis.

Žinoma, dabar tiek daug grožio kultų ir dietų pavyzdžių, kad žmonės net išsigąsta. Aš nekalbu apie fanatizmą, kalorijų skaičiavimą, kiekvieno produkto svėrimą gramų tikslumu. Palikime tai profesionaliam sportui. Balansas - viskas, ko reikia kiekvienam.

Ko gero, kiekviena moteris ar vyras gali papasakoti nesėkmingą lieknėjimo istoriją, kai po kurio laiko pavargstame stengtis, dingsta motyvacija ir svoris grįžta su kaupu. Jums pačiai niekada nebuvo nesėkmių? Ir kaip jų išvengti?

Taip, tikrai dauguma mano klienčių ar moterų, kurios mane stebi ne vienerius metus, turi po vieną ar kelias tokias istorijas iš savo gyvenimo. Man pačiai taip niekada nebuvo, todėl asmeninės patirties neturiu. Ši tema labai sunki ir pati didžiausia. Pirma, moterys nori per trumpą laiką pasiekti labai daug. O kai išsikeli per didelius lūkesčius, norimas rezultatas niekaip neįgyvendinamas. Viskam reikia laiko ir tai sunkiausia įsisąmoninti. Aš visada sakau, kad pokyčius reikia pradėti po truputį. Reikia sau išsikelti tokius tikslus, kurių galėtume pasiekti per realų laiką.

Nuo ko patartumėte pradėti tiems mūsų skaitytojams, kurie nėra patenkinti savo išvaizda veidrodyje, bet ir neranda motyvacijos ir jėgų ką nors keisti?

Pirmas dalykas - pradėti rašyti mitybos dienoraštį. Taip pat stebėti, ar mokame planuoti dieną ir, žinoma, nusifotografuoti vilkint vien apatiniais. Visi šie dalykai parodo mus be jokių filtrų. Žinoma, dažnu atveju realybė labai netenkina ir gąsdina, bet reikia nusiteikti, kad tai laikina ir tuoj viskas bus kitaip.

Nereikia atidaryti šaldytuvo ir viską iš ten mesti lauk, o tada nusipirkti salotų ir vištos krūtinėlės. Jei šitaip pasielgsite, jau po savaitės jūsų motyvacija kris. Keisti mitybos įpročius reikia po truputį, kas savaitę kažko atsisakant. Tiesiog valgydami jauskite saiką, geriau mažiau nei daugiau.

Nedrąsu eiti į sporto salę? Mankštinkitės namuose. Nėra motyvacijos? Eikite sportuoti ne viena (-as), rinkitės paprastesnę sporto salę, pradėkite nuo 30 min. ėjimo, nuo trumpų mankštų rytais. Eikite lėtai, bet užtikrintai.

Beje, nesisverkite kas dieną, pakanka tai daryti kas 8-10 dienų.

Atsiribokite nuo tų, kurie sako, kad nieko pakeisti nepavyks, kad visi jūsų planai pakeisti gyvenimo būdą - nesąmonės. Geriau prisijunkite prie tų žmonių, kurie jus motyvuoja, o jeigu galite sau leisti - kreipkitės į specialistus. Sėkmės formulė paprasta: noras, darbas, realus tikslas ir meilė sau. „Teisinga“ meilė sau.