Viena Merfio klaida ir trys aksiomos

Henrikas Vaitiekūnas: „Net kvailys, kai tyli, gali atrodyti protingu"

Kartais, imdamasis itin rimtos temos, jos „kūrikas“ neapgalvotai į pasaulį paleidžia tik jam pačiam patinkančią frazę ar smagų, deja, tik jo paties požiūriu posakį. Arba kažkur girdėtą, bet iki galo nepatikrintą faktą. Ir tuomet – po prasto pirmojo įspūdžio – net į mokslo teiginius skaitytojas nebežiūri realiai. Patikrinkim, kaip šįkart atsitiks.

Turguje jau galite rasti žirnelių. Bet, jei esate ne prietarų, o tik žalumynų mėgėjas, jums galvon nešaus mintis tuos žirnelius ankštyje skaičiuoti. Bet burtų iš pavasario laukiantis – suskaičiuos. Ir be galo apsidžiaugs ankštyje radęs devynis žirnelius.

Bet tas burtais tikintis pilietis dar žino, kad tų devynių žirniukų ir valgyti negalima: reikia sugalvoti norą, o tada mesti ankštį per kairįjį petį ir laukti, kada svajonės ims pildytis.

O dabar prašome pasakyti, kiek tikimybės procentų liko, kad ir kitais šiame rašiny išdėstytais, tačiau jau medicinos mokslu patvirtintais faktais patikėtumėte?

Darsyk prašome pažvelgti į pavadinimą. Atsakymą tepadiktuoja jums žinomi ir tikrai girdėti pasaulio piliečiai. Trečiasis suvienytosios Izraelio karalystės karalius Saliamonas (965-928 pr. Kr.): „Net kvailys, kai tyli, gali atrodyti protingu“; Nobelio premijos laureatas Georgas Bernardas Šo (1856-1950): „Jei išmoksite patylėti, jūsų gyvenimas iškart pagerės“.

Internete apie tylą ir nutylėjimus rasite šimtus citatų. Bet parinkau iš jų tik vieną – JAV rašytojos Majos Endželou.

Nes ji bene geriausiai atspindi mūsų šiandienos temą: „Žmonės labai greitai pamiršta tai, ką jiems ką tik pasakėte: netgi tai, ką dėl jų padarėte. Tačiau jie kuo puikiausiai prisimins emocijas, kurias jūs jiems susitikimo metu sukėlėte“.

Šiame kontekste tai dar nieko nereiškia. Bet greitai pajusite.

  Pirmiausia – apie tylą (nutylėjimus), kuri susijusi su jūsų sveikata. Stebitės? Nes sakote, kad jūsų tas kirminiukas negraužia, ir kad „įspūdžiais“ apie bėdas nesidalinate? Pirmas akmenukas (o jei norite ir didelis „pliumpt!“) į mūsų skaitytojų – ponių – balą.

Nes ne vyrams skirti, o būtent moteriškieji internetiniai forumai lūžte lūžta nuo ligomis (ir, žinoma, „gyduolių“ patarimais) besidalinančių jaunųjų mamyčių.

Iš vienų teiginių norisi pasijuokti, o kai kurie patarimai net pyktį išspaudžia: beviltiškai antimoksliški (ligi šiol stebiuosi seniai pensinio amžiaus sulaukusios, tačiau mokykloje fizikos vaikus tebemokančios pedagogės pasakojimu, kad jos vyras numiręs nuo... covid skiepo).

Bet ne apie pliurpalus mes čia: turime kilnų tikslą išaiškinti, kodėl blogai yra pirmam sutiktajam (bet juo galėtų būti ir jūsų pusbrolis) apie bet kokią ligą šnekėti. Pradėsim nuo atsitikimo vienoje Lietuvos ligoninėje. Kadangi tai nebuvo plačiai žinoma gydymo įstaiga, kažkada dėl vienos savo akcijos buvo stipriai sukritikuota.

O paskui kritikai aprimo, nes maždaug ketvertui metų praėjus toji ligoninė tapo visiems žinoma. Dėl kažkaip ir kažkodėl (?) stipriai pagerėjusių gydymo rezultatų. Ir dabar dažnai tas proveržis prisimenamas, o rezultatai aiškinami pagerėjusia vadyba.

Tačiau niekas ir niekada neparašė, kuo ta pakitusi-pagerėjusi vadyba pasireiškė. Nes nenorima buvo „erezijų“ skleisti.

Bet aš praversiu paslapties skraistę: energingo ir pozityvaus (nors ne visiems tuomet taip pasirodė) tos ligoninės vadovo iniciatyva palatose atsirado nedideli plakatai su užrašu „Apie ligas pacientams kalbėtis draudžiama“.

Ne visiems patiko, bet ne visi į tokį prašymą ir įsiklausė. Rezultato specialiai niekas ir netyrė. Bet leiskite šio rašinio autoriui pafantazuoti: šiek tiek remtis psichologija ir šiek tiek lietuviams nebūdingomis filosofijomis.

Psichologija. Pirmiausia jums siūlau prisiminti žmones, kurie vos su jumis susitikę ima pasako apie savo sveikatos bėdas. Gerai, jei sugebate nuo tokių pasakojimų atsiriboti. Kartais tai gelbėja. Bet gi ne visi esame muškietininkais gimę!

Todėl daugelis ligų „apžavams“ pasiduodame, t.y. įsileidžiama juos į vidų ir imame kenkti sau.

Čia reikia tik drąsos: pagaliau ištarti tam piliečiui, kad jums tai neįdomu. Švelnesnis yra stačiakaktiškas klausimas: „O kuo aš galėčiau tau padėti?“. Trečias kelias: pasakyti, kad ir jūs turite panašių bėdų, tačiau, nenorėdamas kitiems kenkti, apie tai nekalbate.

Tačiau gali būti, kad tas vampyras, apie savo ligas pasakojantis, esate jūs! Tuomet turime žinią: keturi iš penkių „diagnozių išklausytojų“ mintyse jūsų ne pagaili, o tik pasidžiaugia, kad ne su juo bėda atsitiko.

Netrukus – apie lietuviams nebūdingas filosofijas. Tačiau prieš žengdamas į jas dar noriu pateikti bene svarbiausią mūsų psichologų pastebėjimą: tas, kuris nuolat kitiems pasakoja apie savo ligas, galiausiai tampa vienišas. O dabar – jau filosofijos.

Rašiau, kad jos mums nebūdingos. Nes taip ir yra.

Daugiausiai jų pasekėjų tarp budistų ar induistų. Tačiau ištarkite savo pašnekovui, ypač tam, kuris apie persekiojančias ligas diskutuoti mėgsta, vieną žodį – karma. Veidelis pasikeis ir, tikėtina, pokalbis įgis netikėtų atspalvių. Nes beveik intelektualu. Gal net modernu?

Trumpai karmos dėsnius apibūdinti galime dviem žodžiais: priežastis – pasekmė: ėjau-paslydau-susilaužiau. Ir liga yra pasekmė. Ir gyvenimo kokybė – pasekmė. O jei jums dar kas nors gyvenime neaišku – teks paskaityti 12 karmos dėsnių. Nedaug.

Beje, tie, kas dabar nė dienos neapseina be internete skelbiamų vieno keisto berniuko ir dar keistesnės mergaitės kvailysčių dėl turto bei vaikų dalybų, drąsiai galėtų jau dabar istorijos finalą numatyti: jis karmos dėsniuose seniai aprašytas.

Apie sveikatą ir ligas beveik jau baigiame. Tačiau negali likti neaprašyta dar viena priežasties-pasekmės pusė. Maždaug kas pusmetį spaudoje išnyra pranešimas, kad Lietuva daug daugiau nei kitos Europos valstybės sunaudojo (arba į šiukšlynus išmetė) vaistų.

Na, ir kas, kad išnyra? Rezultatams įtakos tai nedaro! Čia taip pat įžiūrim priežasties-pasekmės ryšį. Nesvarbu, kaip sunkiai skynėsi kelią televizijose alkoholio reklamos draudimas.

Bet kiekvienas suprantame: Didžiojo Draudimo – vaistų reklamos draudimo – mūsų karta nesulauks: tokia jau karma! 

Nepaliestos šiandien temos: kaip šnekėti su nepagydoma liga sergančiais? Kaip bendrauti su hospise gulinčiais? Kaip tvirtybės suteikti namuose sunkius ligonius gydantiems ir jais besirūpinantiems.

Vietos šiandien užteko tik savo ligas su kitais aptarti norinčiais, Bet tuo šiek tiek pramintu taku eidamas, apie tylos vertę galvodamas radau dar ne vieną kitą pastraipą, kurioje, anot išminčių, reikėtų liežuvį už dantų paslėpti.

Vardinu. Žodžius „aš negaliu“ pabandykite pakeisti į „aš galiu“; nevaidinkite aukos – jūs toks nesate; nekalbėkite (ir net negalvokite) blogai apie save; nepasakokit niekam apie savo svajones ir... pinigus. O jei kalbėsit apie sveikatą, lengviau ją prisišauksit.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder