Sąjūdietis, kelių muziejų sumanytojas ir įkūrėjas bei aktyvus visuomenininkas buvo vadinamas gyvąja Klaipėdos miesto legenda.
Liepos pabaigoje Kalvystės muziejaus įkūrėjui būtų sukakę 88 metai.
Psichologas ir rašytojas Vytautas Čepas, išgirdęs šią liūdną žinią, prisiminė, kad vos prieš kelias dienas kalbėjo su Dionyzu telefonu:
- Jis man atsiliepė, bet pakalbėti nespėjome. Išgirdau, kad kažkokios moterys paėmė iš jo telefoną ir ryšys nutrūko.
Tikriausiai nenorėjo, kad jis dėl ko nors jaudintųsi, - pasakojo V. Čepas.
2017 metais D. Varkaliui suteiktas Metų muziejininko vardas.
Šiuo titulu kiekvienais metais minint Tarptautinę muziejų dieną įvertinamas labiausiai pasižymėjęs šalies muziejininkas.
D. Varkalis neabejojo, kad muziejai yra ne tik lietuvybę skleidžiančios šventovės, bet ir šalies išlikimo garantas.
Todėl jam nė kiek nebuvo gaila įvairiems muziejams išdalintų per ilgus metus sukauptų vertingų eksponatų.
D. Varkalis buvo ne tik vienintelio šalyje Kalvystės muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas, aktyvus visuomenininkas bei Sąjūdžio dalyvis, bet ir jūreivis.
Seni jūrų vilkai iki šiol pasakoja, kad laivų mechaniko D. Varkalio restauruotų laivų mechanizmai veikė tiksliai it šveicariški laikrodžiai.
"Aš esu dvipusis žmogus. Pusę savo gyvenimo skyriau jūrai, kita pusę paaukojau paveldui.
Sukaupiau tūkstančius pačių įvairiausių eksponatų, rinkau viską, kas susijęs su Klaipėdos kraštu ir jo pokario partizaniniu judėjimu.
Viską atidaviau muziejams. Padovanojau visus savo turtus ir vienintelis dabar likęs mano turtas yra dviratis.
Daugiau nieko vertingo neturiu. Viską atidaviau valstybei, nes maniau, jog visiems reikės tos Lietuvos", - prieš kelis metus "Vakarų ekspresui" sakė D. Varkalis.
Arvydas Vaitkus: "Netekome didžios asmenybės"
Klaipėdos miesto tarybos narys Arvydas Vaitkus savo asmeninėje feisbuko paskyroje pasidalino tokio turinio įrašu:
"Vakar netekome didžios asmenybės - Dionyzo Varkalio. Kiek daug tilpo šiame žmoguje. Jis mylėjo jūrą, savo kraštą bei jame gyvenančius žmones ir tai išreikšdavo kasdieniniais savo darbais.
Nesenai bendraujant Skulptūrų parke jo paklausiau - kas svarbiau parko sutvarkymo projekte? Nedvejodamas atsakė: " medžiai. Medžiai yra didžiausias turtas. Išsaugokite juos ateities kartoms...
Užuojauta artimiesiems, draugams, kolegoms ir bendražygiams".
Kartojame interviu su šviesios atminties Dionyzu Varkaliu, kurį spausdinome 2017 metais:
Muziejai ugdo tautiškumą
Metų muziejininku tapęs klaipėdietis Dionyzas Varkalis neabejoja, kad muziejai yra ne tik lietuvybę skleidžiančios šventovės, bet ir šalies išlikimo garantas.
Todėl jam nė kiek negaila muziejams išdalintų per ilgus metus sukauptų vertingų eksponatų.
Darius ČIUŽAUSKAS
Tautos dainiaus Jono Mačiulio-Maironio gimtinėje Pasandravyje surengtoje iškilmingoje ceremonijoje gyvąją Klaipėdos legenda vadinamam Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus muziejininkui D. Varkaliui suteiktas Metų muziejininko vardas.
Šiuo titulu kiekvienais metais minint Tarptautinę muziejų dieną (gegužės 18-oji) įvertinamas labiausiai pasižymėjęs šalies muziejininkas.
D. Varkalio pristatinėti nereikia ne tik klaipėdiečiams. Vienintelio šalyje Kalvystės muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas, aktyvus visuomenininkas, Sąjūdžio dalyvis ir buvęs jūreivis.
Seni jūrų vilkai iki šiol pasakoja, kad laivų mechaniko D.Varkalio restauruotų laivų mechanizmai veikė tiksliai it šveicariški laikrodžiai.
"Aš esu dvipusis žmogus. Pusę savo gyvenimo skyriau jūrai, kita pusę paaukojau paveldui.
Sukaupiau tūkstančius pačių įvairiausių eksponatų, rinkau viską, kas susijęs su Klaipėdos kraštu ir jo pokario partizaniniu judėjimu.
Viską atidaviau muziejams. Padovanojau visus savo turtus ir vienintelis dabar likęs mano turtas yra dviratis.
Daugiau nieko vertingo neturiu. Viską atidaviau valstybei, nes maniau, jog visiems reikės tos Lietuvos. O pasirodo, kad taip nėra.
Mažai kam jos reikia, visiems reikia tik pinigų", - važiuodamas į Pasandravį pokalbį pradėjo D. Varkalis.
- Jūs, kaip niekas kitas, gali pasakyti, ar šiandien Lietuvai dar reikalingi muziejai?
- Čia labai gera tema. Šiandien Lietuvos muziejai yra šventovės, Lietuvos išlikimo ir jos istorijos institucijos.
Per savo edukacines pamokas jie skleidžia lietuvybę ir neleidžia užmiršti mūsų istoriją. Tai šventos vietos todėl, kad istorikai istoriją gali pakreipti į vieną ar kitą pusę.
O muziejai ją pateikia tikrą ir nesufalsifikuotą.
Ir tai vienintelis šaltinis, kur per vykstančias edukacines pamokas mes galima labai plačiai bendrauti su moksleiviais ir jaunimu.
Mūsų vaikai yra atitrūkę nuo gyvenimo.
Juk tautinė mokykla buvo visiškai sužlugdyta. Nesenai jaunimo klausinėjo kas tai yra lietuviški piliakalniai ir kam jie reikalingi. Iš dešimties atsakė tik vienas ar visai niekas tiksliai nežinojo.
Todėl muziejus yra likęs vienintelis būdas skleisti tautos išlikimo istoriją.
- Ar užtenka muziejams valdžios dėmesio?
- Pasakysiu taip. Šiuo metu valstybėje yra didesnių problemų. Tiesiog milžiniška - emigracijos. Mano nuomone šiandien pirmutinis valstybės reikalas yra visais įmanomais ir neįmanomais būdais stabdyti emigraciją iš Lietuvos.
O valstybei ir savivaldybėms priklausantys muziejai kol kas, šiaip ne taip, tačiau išgyvena.
-Ar tobulėjant virtualioms technologijoms nemažėja lankytojų srautai?
- Galiu pasakyti tik apie savo muziejų. Štai vakar ir užvakar per dieną sulaukiau apie šimto lankytojų.
Tarp jų buvo užsieniečiai, vaikai. Reikėtų pamatyti, kaip mes vedame užsiėmimus vaikams. Mes dirbame tikrai labai rimtą darbą.
- Ar kartais nepasigailite pusę gyvenimo kauptą turtą padovanojęs muziejams?
- Niekada nesu pasigailėjęs. Tam paaukojau visą po jūros likusį gyvenimą. Ypač Mažajai prūsų Lietuvai.
Todėl, kad ši tauta buvo sunaikinta ir jos jau nebėra. Ką sukaupiau padovanojau kokiems penkiems ar šešiems muziejams, prisidėjau juos kuriant.
Ir šiandien man jie visi yra labai brangūs ir svarbūs, kiekvienas atlieka savo funkcijas, todėl negaliu išskirti nė vieno. Su visais jais bendrauju, nes tai mano kūdikiai.
- Kokią matote muziejų ateitį?
-Jei ir toliau bus dirbama, kaip dabar, jie tikrai ją turi. Dabar muziejai daro tai, ką turi daryti mokyklos - kelti tautos išlikimo klausimą, bendrauti su jaunimu, puoselėti ir rodyti tautos istoriją.
2017 m.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą