Netikėtas akmens fragmentas nuvedė archeologus prie dingusio miesto pėdsakų: minima Ramzio II epocha
Akmens fragmentas buvo suskilęs į dvi dalis, o įrašai išlikę trijose jo pusėse. Vienoje jų iškalti faraono Ramzio II, dar vadinamo Ramziu Didžiuoju, karališkieji titulai. Jis valdė Egiptą XIX dinastijos laikotarpiu XIII amžiuje prieš Kristų.
Tačiau daugiausia archeologų dėmesio sulaukė kitas įrašas. Jame minimi restauravimo darbai, atlikti dievybės Horo, Mesn miesto valdovo, statulai.
Ar pagaliau rastas senovės Mesnas?
Būtent ši užuomina sukėlė susidomėjimą, nes senovės miesto Mesn vieta iki šiol nėra tiksliai nustatyta.
Ekspedicijos vadovas ir Centrinės Žemutinio Egipto bei Sinajaus administracijos vadovas dr. Hishamas Husseinas teigė, kad įrašas yra svarbus įrodymas, galintis padėti nustatyti istorinę Tel Abu Saifi vietovės tapatybę.
Vis dėlto archeologai neskuba skelbti, kad Mesnas jau rastas. Egipto Aukščiausiosios senienų tarybos generalinis sekretorius dr. Hishamas El-Leithy pabrėžė, kad tam būtini tolesni kasinėjimai ir išsamesni tyrimai.
Todėl kol kas galima kalbėti tik apie galimą ryšį tarp Tel Abu Saifi ir senovės Mesno miesto.
Po žeme slėpėsi ištisas šventyklų kompleksas
Akmens fragmentas – ne vienintelis svarbus radinys. Archeologai aptiko ir didelį senovinės šventyklos kompleksą.
Jame rasta:
masyvi siena iš nedegtų plytų;
vartai;
vidinės patalpos;
sandėliai;
ūkinės ir pagalbinės patalpos;
pagrindinė šventovė.
Tyrimai rodo, kad kompleksas per savo istoriją ne kartą buvo statomas, perstatomas ir pritaikomas kitoms reikmėms. Didžiausią mastą jis pasiekė Ptolemėjų laikotarpiu, kai Egiptą valdė graikų kilmės Ptolemėjų dinastija.
Tačiau vėliau vietovės paskirtis pasikeitė.
Šventykla virto romėnų karine ir pramonine teritorija
Egiptui patekus į Romos imperijos valdžią, dalis šventyklos komplekso buvo panaudota statant romėnų karinę stovyklą. Manoma, kad ji įrengta maždaug III amžiuje po Kristaus.
Vėliau romėnai pradėjo ardyti senąjį kompleksą ir panaudojo jo statybines medžiagas kitoms reikmėms.
Buvusios šventovės vietoje buvo pastatytos dvi didelės apvalios krosnys. Jose rasti deginto kalkakmenio pėdsakai leidžia manyti, kad vėlyvuoju Romos laikotarpiu ši vieta buvo paversta kalkių gamybos centru.
Tai rodo, kaip per šimtmečius religinė vietovė galėjo virsti kariniu, o vėliau – pramoniniu objektu.
Aptikti ir senoviniai keliai bei kariuomenės pėdsakai
Kasinėjimų metu archeologai taip pat aptiko du vienas po kito nutiestus akmenimis grįstus kelius. Jie datuojami Ptolemėjų ir Romos laikotarpiais.
Keliai jungė teritoriją už įtvirtinimų su šventyklos kompleksu ir dar kartą patvirtina, kad vietovė ilgą laiką turėjo strateginę reikšmę.
Tarp kitų radinių – 26-osios Egipto dinastijos laikotarpio skalūno skulptūra, vaizduojanti kariuomenės raštininką, nešantį pažeistą šventovę. Taip pat aptikta vėlyvojo laikotarpio statula be galvos ir kojų, karališkosios statulos torsas iš bazalto bei sakalų statulų fragmentai, pagaminti iš bazalto ir kalkakmenio.
Svarbi vieta Egipto rytinėje pasienio dalyje
Tel Abu Saifi vietovė yra netoli senovinės Egipto rytinės sienos ir svarbaus maršruto, vadinamo Horo keliu.
Šis kelias jungė Nilo deltą su Sinajumi ir toliau vedė į senovės Kanaano teritorijas. Juo judėjo Egipto kariuomenė, valdininkai, prekybininkai ir keliautojai.
Todėl archeologai mano, kad Tel Abu Saifi daugelį amžių galėjo atlikti ne tik religinę, bet ir administracinę bei karinę funkciją.
Mesno miesto paminėjimas Ramzio II laikų įraše kol kas nėra galutinis įrodymas, kad dingęs miestas rastas. Tačiau šis nedidelis akmens fragmentas gali tapti svarbia užuomina, padėsiančia archeologams pagaliau nustatyti paslaptingojo Mesno vietą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą