Nežinau, ką reiškia būti primadona

Monoopera - išbandymas, kuriame lieki vienas su muzika ir žiūrovu. Tačiau būtent tokiose situacijose, anot solistės, atsiranda daugiausia tiesos. „Balsas bręsta kartu su žmogumi, o kuo daugiau gyvenimo patiri, tuo daugiau tikrumo atsiranda dainavime. Drąsa čia reiškia ne baimės nebuvimą, o gebėjimą žengti į šviesą su visa savo baime“, - sako Rita.

Kai sakome „Prima donna“, ar tai - apie jus, ar apie kiekvieną moterį, kuri išdrįsta būti savo gyvenimo soliste?

Stengiuosi retai vartoti šį žodžių derinį. Tiesmukas šio termino naudojimas man kelia nelabai malonius jausmus. Man patinka traktuoti šiuos žodžius kaip „pirma moteris“ - esi tu pats sau.

Gal yra dvi Ritos - viena scenoje, apsupta šviesų ir orkestro, ir kita - ryte su kava ir tyla? Kuo jos skiriasi, o kuo stebėtinai panašios?

Taip yra! Su kava ir tyla esi pats sau ir mėgaujiesi ramybe. Na, o scenoje būni tuo, kuo nesi realiame gyvenime: kuri charakterius, jausmines būsenas, atlieki kūrinius.

Monoopera - tai scena be partnerių. Ar tokiais momentais labiau jaučiatės stipri ar nuoga?

Jeigu įžengi į sceną, nelieka jokių abejonių ar svarstymų. Vyksta kūrybinis procesas, kuriame esi vienas pats. Tai šiek tiek neįprasta, bet žiūrovas turi patirti istorijos virsmą, patirti jausmus, emocijas, kurias reikia jam suteikti.

Jūsų balsas - jūsų instrumentas. Bet kas nutinka, kai jis tampa istorija? Ar būna vakarų, kai scenoje pravirkstate ne kaip personažas, o kaip Rita?

Taip mano balsas - mano instrumentas, kuriuo bandau jaudinti, juoktis ar kitaip veikti ir perteikti emocijas. Teatras ir yra tokia vieta, kur įvykęs spektaklis tampa istorija.

Scenoje aš neverkiu, nes verkti ar jaudintis turi žiūrovas. Jeigu verksiu aš, tai būsiu ta vienintelė, kuri ašarosiu...

Ką reiškia būti primadona šiandien - tai daugiau atsakomybė ar privilegija?

Aš nežinau, ką reiškia būti primadona, nes ja tikrai nesu. Aš galvoju, kad tai kažkoks pasenęs terminas ir apibrėžiantis nelabai malonias charakterio savybes.

Scena nėra vieta įrodyti savo vertę. Ji yra vieta dalintis tuo, kas jau esi.

Esu žmogus, kuris mėgsta tai, ką daro, džiaugiuosi visomis galimybėmis ir stengiuosi kiekvieną kartą eidama į sceną pateisinti suteiktą pasitikėjimą ir galimybę.

Koks vaidmuo iki šiol jus labiausiai „perdegino“ - pareikalavo tiek, kad po spektaklio reikėjo rinkti save iš naujo?

Nėra tokio vieno konkretaus vaidmens. Visos mano įveiktos partijos ir sudainuoti spektakliai reikalauja energijos, susikaupimo, disciplinos, repeticijų. Taip - po vienų būni pavargęs daugiau, po kitų - mažiau, bet kaip jau ir minėjau, aš mėgstu tai, ką veikiu, ir mėgaujuosi savo veikla.

O koks jūsų svajonių vaidmuo - tas, kurį tyliai nešiojatės širdyje?

Svajonių partija - vaidmuo tegul lieka svajonėse. Jeigu tai svajonė, nebūtinai tai gali virsti realybe.

Ko reikia, kad vaidmuo jums taptų iš tiesų įsimintinas - tobulo vokalo, vidinės krizės ar asmeninės patirties atspindžio?

Manau kad į teatrą ateinančiam žiūrovui reikėtų, kad būtų ką įsiminti. Tai svarbiausia. O kad atsirastų vienas ar kitas vaidmuo, reikia daug tarpusavyje suderėjusių aplinkybių.

Ar buvo momentų, kai scenoje pajuntate: „Štai dabar - tikroji aš“?

Scenoje aš veikiu, o ne analizuoju save. Dainuodama spektaklį neturiu jokio laiko, kurį galėčiau skirti savianalizei. Dainuoti scenoje - tai ne vizitas pas psichologą (juokiasi).

Jūsų herojės dažnai stiprios, bet pažeidžiamos. Ar moters trapumas šiandien - silpnybė ar didžiausia jos jėga?

Man atrodo, kad moters trapumas šiandien nėra silpnybė - jis gali būti didžiausia jos jėga. Tik mes gyvename laikais, kai trapumą dažnai painiojame su bejėgiškumu.

© Rita Petrauskaitė. Eglės SABALIAUSKAITĖS nuotr.

Trapumas - tai gebėjimas jausti. Neužsidaryti. Neapsimesti nepažeidžiama. Tai drąsa parodyti savo tikrą veidą pasauliui, kuris dažnai vertina tik kietumą, produktyvumą ir kontrolę.

Žmogus, kuris leidžia sau būti pažeidžiamas, dažnai yra daug tvirtesnis už tą, kuris nuolat vaidina stiprų, nes jis nebėga nuo savęs.

Šiandien, kai moteris gali būti vadovė, kūrėja, politikė ar kovotoja, jos tikroji galia galbūt slypi ne tame, kad ji gali viską, o tame, kad ji išdrįsta jausti viską.

Todėl atsakyčiau taip: moters trapumas tampa silpnybe tik tada, kai ji pati jo gėdijasi. Kai ji jį priima - tai tampa jos brandos, sąmoningumo ir vidinės jėgos ženklu.

Kiek jums svarbu būti pastebėtai? Ar menininkui būtinas įvertinimas, ar pakanka vieno sujaudinto žvilgsnio salėje?

Menas gimsta iš vidinio pertekliaus - iš to, kas prašosi būti pasakyta. Tačiau jis gyvena tik tada, kai yra pamatomas. Net ir tyliausias kūrėjas kuria santykį - su skaitytoju, žiūrovu, klausytoju.

Įvertinimas gali būti įvairus. Yra formalus - apdovanojimai, kritika, institucijų pripažinimas. Yra viešas - plojimai, recenzijos. Ir yra tylus - vieno žmogaus ašaros ar sustingęs žvilgsnis salėje.

Būtent tas vienas sujaudintas žvilgsnis dažnai turi didesnę vertę nei bet koks titulas. Nes tai reiškia, kad kūrinys palietė gyvą žmogų. O tai ir yra meno esmė - ne būti įvertintam, o būti suprastam.

Tačiau nereikėtų romantizuoti visiško atsiribojimo nuo pripažinimo. Menininkas yra žmogus. Jam svarbu būti matomam. Būti išgirstam. Būti reikalingam. Įvertinimas suteikia galimybę tęsti kūrybą - tiek finansiškai, tiek psichologiškai.

Vienas sujaudintas žvilgsnis gali būti pakankamas prasmei. Tačiau pripažinimas padeda kūrėjui išlikti.

Ar yra pasitaikę nesėkmių, kurios iš pradžių skaudėjo, o vėliau tapo jūsų stuburu?

Taip, žinoma, yra buvę nesėkmingų momentų. Bet čia ir išryškėja tikrasis charakteris ką rinktis: ar pasiduoti ir skęsti, ar ieškoti išeities, kad galėtum plaukti.

Aš rinkausi ir renkuosi nukritus stotis ir eiti į priekį.

Viename iš savo interviu apie discipliną kalbate kaip apie gyvenimo būdą. Ar Rita leidžia sau būti nedrausminga - pavėluoti, neišmokti teksto, pavargti?

Patingėti sau leidžiu tikrai, o dėl pasiruošimo, tai yra buvę visko: ir pavargsti, ir patinginiauji. Bet po to turi pasiruošti per trumpesnį laiko tarpą (juokiasi).

Kai grįžtate iš teatro namo, ar pavyksta „išjungti“ personažą? Ar jis dar kurį laiką gyvena su jumis?

Personažus palieku gyventi teatre ir stengiuosi jų nesinešioti. Nusiimti kaukę man smagu, kaip ir ją užsidėti. Pakankamai lengvai atsisveikinu, net ir su į „poilsį išleidžiamų“ spektaklių vaidmenimis.

Kiek solisto darbe svarbus ego? Ar be jo apskritai įmanoma lipti į sceną?

Solistui ego yra tarsi scena po kojomis - be jos neatsistosi. Tačiau jei scena tampa svarbesnė už muziką, ji pradeda griūti.

Ego sveikąja prasme yra pasitikėjimas savimi. Tikėjimas, kad tavo balsas vertas būti išgirstas. Kad turi ką pasakyti. Be šio vidinio „taip“ būtų sunku žengti į šviesą, atsistoti prieš publiką ir atlaikyti tylą prieš pirmą natą. Šia prasme ego - būtinas.

Dainuodama spektaklį neturiu jokio laiko, kurį galėčiau skirti savianalizei. Dainuoti scenoje - tai ne vizitas pas psichologą.

Problema atsiranda tada, kai ego tampa trapus ir reikalaujantis nuolatinio maitinimo: plojimų, titulų, dėmesio. Tada scena virsta nebe dialogu, o įrodinėjimo arena. O publika labai greitai pajunta, kada solistas dalijasi, o kada gina savo įvaizdį.

Paradoksas tas, kad tikras scenos meistras turi ir stiprų ego, ir gebėjimą jį patraukti į šalį. Išeini į sceną su didžiule vidine ašimi - bet dainuoji jau ne apie save, o per save.

Taigi, ar be ego įmanoma užlipti į sceną? Greičiausiai - ne. Ar vien su ego įmanoma paliesti publiką? Taip pat - ne.

Jūs dirbate su režisieriais, dirigentais, kolegomis - kiek tame procese lieka vietos jūsų poreikiams? Ar kartais tenka kovoti už savo interpretaciją?

Man patinka balansas ir bendradarbiavimas, draugiška atmosfera.

Nemėgstu dominuoti ar kažko reikalauti dėl savo įgeidžių.

Su visais mane supančiais žmonėmis stengiuosi rasti bendrą kalbą, net ir su tokiais, kurie daugiau vertina save nei kitus.

Jei šiandien galėtumėte parašyti laišką jaunai Ritai, dar tik svajojančiai apie didžiąją sceną, ką jai pasakytumėte?..

Tu dabar dar stovi tarp dviejų pasaulių - tarp svajonės ir baimės. Tarp kambario, kuriame repetuoji viena, ir scenos, kuri tau atrodo beveik nepasiekiama. Noriu tau pasakyti: abu šie pasauliai yra tikri. Ir abu - reikalingi.

Nebijok savo ambicijos. Ji nėra puikybė. Ji - tavo vidinis kompasas. Jei jauti, kad scena tave šaukia, vadinasi, turi ten ką atiduoti.

Bus dienų, kai abejosi savo balsu. Kai lyginsi save su kitais. Kai atrodys, kad kažkam sekasi lengviau, greičiau, garsiau. Tomis dienomis prisimink: tavo kelias nėra lenktynės. Jis - brendimas. Balsas bręsta kartu su žmogumi. Ir kuo daugiau gyvenimo patirsi, tuo daugiau tiesos bus tavo dainavime.

Saugok savo jautrumą. Niekada neleisk sau tapti vien technika. Tobulink ją, taip - dirbk, kartok, klysk, mokykis. Bet neužrakink širdies dėl saugumo. Žmonės ateis ne tik klausytis natų. Jie ateis ieškoti jausmo.

Nepamiršk, kad scena nėra vieta įrodyti savo vertę. Ji yra vieta dalintis tuo, kas jau esi. Kuo labiau bandysi įrodyti, tuo labiau jausies tuščia. Kuo labiau dalinsies - tuo labiau augsi.

Ir dar viena svarbi tiesa: ne visi tave supras. Ne visi plos. Kartais tylės. Kartais kritikuos. Bet vienas žmogus salėje, kurio akys sužibs, - bus vertas visko.

Pasitikėk savimi. Net tada, kai balsas sudrebės. Net tada, kai keliai virpės prieš uždangai kylant. Drąsa nėra baimės nebuvimas. Drąsa - tai žengti į šviesą su visa savo baime.