Nieko neišmesdavo: tiesa apie tai, kaip iš tikrųjų gyveno ir taupė SSRS

Taupymas Sovietų Sąjungoje nebuvo nei mada, nei laikina būtinybė – tai buvo kasdienio gyvenimo filosofija. Deficitas, skurdus prekių pasirinkimas ir kuklūs atlyginimai suformavo ypatingą taupumo kultūrą. Daiktų neišmesdavo – juos taisydavo, persiūdavo, pritaikydavo naujiems poreikiams. Kiekvienas daiktas turėjo tarnauti ilgai, o pageidautina – labai ilgai.

Tai, kas dabar vadinama „sąmoningu vartojimu“, tuomet buvo diktuojama realybės. Sovietų šeimos mokėjo skaičiuoti kiekvieną kapeiką: taupė maistui, drabužiams, komunaliniams mokesčiams ir net smulkmenoms, kurios šiandien atrodo nereikšmingos. Štai kaip tai veikė.

Namų atsargos – strategija žiemai

Konservavimas buvo ne kulinarinis hobis, o apgalvota išgyvenimo sistema. Agurkai, pomidorai, uogienės, kompotai, grybai – viskas masine tvarka buvo sukama į stiklainius. Atsargos buvo saugomos metais ir tapdavo gelbėjimosi ratu šaltuoju sezonu. Ypač naudinga buvo tiems, kurie turėjo savo daržą arba galėjo nusipirkti daržovių žema kaina. Namų ruošiniai žiemą gerokai sumažindavo išlaidas.

Daržas ant palangės

Net ir neturėdamos sodybos, šeimininkės rasdavo būdų turėti šviežių žalumynų. Krapai, petražolės, žalieji svogūnai, mėtos augdavo tiesiog bute. Paprasčiausias variantas – įstatyti svogūną į vandenį ir laukti „laiškų“. Perteklių džiovindavo arba šaldydavo. Minimumas išlaidų – maksimumas naudos.

Viena višta – keli patiekalai

Racionalumas virtuvėje buvo paverstas menu. Iš vienos vištos gamindavo sriubą, pagrindinį patiekalą, įdarą pyragams ir salotas. Kaulai būdavo naudojami sultiniui arba šaltienai, mėsa paskirstoma kelioms dienoms. Nieko nereikalingo – viskas į darbą. Toks požiūris minimizavo atliekas ir leisdavo maisto produktus ištempti ilgam.

Soda ir actas – universalūs padėjėjai

Maistinė soda atstodavo visą arsenalą ploviklių: ja šveisdavo indus, virykles, santechniką. Actas gelbėdavo nuo kalkių ir tarnavo kaip dezinfekavimo priemonė. Vienas pigus ingredientas atlikdavo kelių šiuolaikinių priemonių funkcijas. Šiandien šie metodai vėl grįžta kaip ekologiška alternatyva.

Nė vieno atliekamo trupinio

Maistas be būtinybės nebuvo išmetamas. Sudžiūvusi duona tapdavo džiūvėsėliais arba paniruote, aplamdyti vaisiai – kompotais ar įdaru kepiniams, surūgęs pienas – blynų tešla. Į šiukšlių dėžę patekdavo tik tai, kas buvo tikrai pavojinga.

Drabužiai su ilga istorija

Daiktai tarnavo metais. Juos perduodavo jaunesniems, persiūdavo, lopydavo, perlamstydavo. Gebėjimas siūti ir taisyti buvo būtinas įgūdis, o ne hobis. Net sudėvėtos kaproninės pėdkelnės rasdavo pritaikymą ūkyje. Kiekvienas garderobo elementas praeidavo kelis „gyvenimus“.

Maišelis – ne šiukšlė, o vertybė

Polietileninius maišelius plaudavo ir džiovindavo pakartotiniam naudojimui. Stiklinius butelius priduodavo į supirktuves, gaunant už tai pinigų. Pakuotes saugodavo. Užsienietiškas maišelis su logotipu apskritai buvo laikomas prestižo ženklu. Daugkartinis naudojimas buvo norma, o ne trendas.

Antrasis laikraščių gyvenimas

Senus laikraščius ir žurnalus kaupdavo. Jais valydavo langus, tiesdavo grindis remonto metu, pakuodavo daiktus. Makulatūrą priduodavo, gaudami nedidelę, bet malonią premiją į biudžetą.

Elektros kontrolė

Elektros energija buvo naudojama atsargiai. Patiekalus „dėdavo“ po antklode ar pagalve dėka likutinės šilumos. Viryklę išjungdavo anksčiau, nei pasibaigdavo gaminimo procesas. Tai leisdavo sutaupyti neprarandant kokybės.

Vanduo – minimaliai

Net į tualeto bakelius dėdavo plytą, kad sumažintų nuleidžiamo vandens tūrį. Paprastas sprendimas duodavo kasdienį taupymą. Panašios gudrybės buvo praktiškumo ir šeimininkiško požiūrio ženklas.

Šaltinis: tsn.ua

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder