Knygą išleido leidykla „Slinktys“. Dėl premijos 2023 metais varžėsi 10 grožinės literatūros kūrinių. Visgi komisija, kurią sudarė rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, „Metų“ žurnalo redaktorius dr. Regimantas Tamošaitis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Viktorija Šeina, Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus vadovė Akvilė Eglinskaitė bei premijos mecenato atstovė Rugilė Cibauskaitė, N. M. Šerniūtę premijos laureate paskelbė vienbalsiai.
Labai įdomu išgirsti, kaip gimė jūsų knyga, kuriai skirta 38-oji literatūrinė rašytojos Ievos Simonaitytės premija? Kodėl būtent „Vilkų Kampo Eliza“?
Į romaną „Vilkų Kampo Eliza“ ėjau labai ilgai. Gyvenimas prieš 200-150 metų man buvo nepažįstamas, reikėjo pastudijuoti, patyrinėti to amžiaus vingius visuose man prieinamuose šaltiniuose. Tačiau žmogiška siela nepakinta per šimtmečius, tad, vaizduodama savo veikėjų charakterius ir išgyvenimus, rėmiausi į save, savo tėvą, dėdes ir tetas, senolius. Trumpi tėvų užsiminimai apie praeitį žadino vaizduotę ir kėlė paveikslus, lyg pati būčiau atsiminusi. Kai ilgai apie ką nors mąstai, tavo protas prikelia iš užmaršties dalykus, kurių šiaip niekada nebūtum žinojęs. Ir istorija pati ima riedėti, kaip vežimas nuo kalno.
Kodėl Eliza, o ne Vincentas ar Benediktas? Nesirinkau. Matyt, nesąmoningai formavosi vaizduotėje moters paveikslas, nes moters (savo) vidinį pasaulį geriau suprantu. O Vilkų Kampas? Tai neišgalvotas, o tikras kaimo pavadinimas. Vilkų Kampe tikrai miršta tikras žmogus - Elsė Ožkartatė. Nuo čia viskas ir prasideda. Net pavardės nepakeičiau. Jei kitų charakterių pavardės išgalvotos, tai vardus palikau tokius, kokie bažnyčių knygose įrašyti.
Ką jums reiškia būti apdovanota rašytojos Ievos Simonaitytės premija? Spėju, kad jums, kaip iš šio krašto kilusiam žmogui, I. Simonaitytė - ypatinga kūrėja?
Taip, I. Simonaitytė - man viena iš mylimiausių rašytojų. Daugelį metų apie ją ir jos kūrinius kalbėjau klasėje, visos jos knygos yra mano bibliotekėlėje, žavėjausi ja pačia, jos jėga, tvirtumu. Kartais net nebūtų dalykų prisigalvodavau, gretindama ją pačią su jos sukurtais žmonėmis. Ir, Viešpatie, kaip atsitiko, kad Ėvė pati atėjo į mano gyvenimą visai ne tokiu pavidalu, kaip būčiau galėjusi tikėtis? Būti apdovanota I. Simonaitytės literatūrine premija yra man didelis dalykas, net nemanau, kad kuklus mano darbas yra vertas šito apdovanojimo. Jei ir labai ilgai galvojau, labai pamažu artėjau prie Elizos gyvenimo, tai parašiau greitai, per kelis mėnesius, net nesusigriebiau, kaip knyga pasidarė baigta.
Didžiuojuosi, kad esu kilusi iš Rytprūsių, iš kur knygos keliavo į Lietuvą, kur stiprūs ir atkaklūs žmonės kūrė lietuvišką literatūrą, žaviuosi jų sukurtais daiktais, išlaikytais muziejuose, myliu Ievą Simonaitytę, laiko atžvilgiu pačią artimiausią mano kartai kūrėją. Jos dvasinė stiprybė įveikti vargą, ligą, paskui sovietinius barjerus ir vis tiek parodyti tautai savo žemės žmonių gyvenimą kaip gyvą, neišgalvotą, tikrą. Ji yra mano įkvėpimas.
Romano veiksmas nukelia į XIX amžiaus pirmąją pusę, į du kaimus, kurių vienas, Grabupiai, yra lietuvninkų žemėse, o kitas, Oželiai, - dūnininkų Žemaitijoje. Spėju, kad tai siejasi su jūsų pačios giminės istorija? O jūs save kuo laikote? Gal esama ir daugiau ypatingų, svarbių sutapimų?
Kuo labiau gilinuosi į savo giminės praeitį archyvuose, tuo labiau tikiu, kad esu Lamatos dirvos žolė, skalvė iki paskutinio kraujo lašo. Matau pavardę Šernius ir Verdainės evangelikų bažnyčios archyvuose, ir Švėkšnos gimimų registruose, o brėždama liniją nuo dabar iki 16-ojo amžiaus pradžios, paseku savo kelią per kelis šimtus metų. Visų seniausiai pavardė Šernius yra paminėta 13-ame amžiuje vienoje iš vokiečių kronikų. Šito nestudijavau, nes laiko tarpas per didelis sumegzti mano ir jo giminingumą. Mano tėvo giminėje painiojasi Šilininkų, Oželių, Grabupių, Rusnės, Priekulės, Vilkų Kampo pavadinimai. Natūralu, kad miniu tuos kaimus ir miestus, ir man taip skanu burnoje tarti jų pavadinimus.
Kurdama Vincento ir Benedikto Vilkų, Kristupo Ožkarčio paveikslus, prieš save turėjau savo tėvo charakterį. Mano tėvas Juozas Šernius (1900-1996) išgyveno vos ne šimtą metų, visas jo gyvenimas buvo vien skausmo ir netekčių pažymėtas. Jis kovėsi I pasaulinio karo frontuose ir su želigovskininkais, ir su bermontininkais, ir su maskoliais. Paskui, vengdamas patekti į Sibirą, bėgo iš namų, gelbėjo partizanams visais būdais po II pasaulinio karo, neteko trijų brolių: vienas tapo SS auka, antras nušautas susikovus su NKVD samdiniais stribais, trečias nužudytas Sibire. Sunku išskaičiuoti, ką per vieną šimtmetį tautai reikėjo išgyventi, kai iš visų pusių ją siekė praryti laikmečio blogio slibinai. Taigi, nenuostabu, kad mano romane tiek nepakantumo prievartai, kitataučių lindimui į žmogaus gyvenimą ir meilės tos žemės paprastam valstiečiui, kuris išlaikė savo kalbą ir žmogišką moralę.
Gyvenate užsienyje, gal iš jūsų ilgesio Tėvynei vystosi ir knygos herojų vingiai?
Nemanau. Gyvenimas užsienyje tik apsunkina mano kūrybą, nes turiu labai ribotas galimybes ką nors patikrinti, pastudijuoti, nes ne visada galiu pasikliauti savo istorine ir kalbine atmintimi. Laimė, kad yra telefonas, internetas, jie ne visada, bet kartais padeda. O iš ilgesio Tėvynei gimsta mano eilėraščiai.
Knygoje vystomas Klaipėdos devizas „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“. Ką jums reiškia ši frazė?
Aš neturėjau minties apie jokį devizą, rašiau apie žmones okupacijoje, žmones, atskirtus kruvino „rubežiaus“ į kaizerio Lietuvą ir maskolių Lietuvą. Žmonių gyvenimas prievartoje, jų sąmonės naikinimas ir nepasidavimas svetimam režimui, maištavimas, savo šeimos išlaikymas pačiomis žiauriausiomis aplinkybėmis man buvo ne rašymo tikslas, bet veiksmo fonas. Tik stiprus, gražios sielos, taurus žmogus tame fone galėjo išlikti žmogumi. Matyt, toks vaizdavimas ir yra politinė mano nuostata. Ir klausimas, ir atsakymas kartu.
Kritikai, pristatydami knygą „Vilkų Kampo Eliza“, rašo, kad „šios knygos autorė meistriškai supina, suriša herojų gyvenimo linijas, sukurdama tankų meninį audinį, kuriame regime veikėjų kovą dėl būvio skaudžių istorijos kirčių fone.“ Papasakokite iš kur tas jūsų meistriškumas?
Mano literatūrinis skonis formavosi skaitant praeities klasikinę literatūrą, vėliau literatūros disciplinos institute nors ir praplėtė interesų ratą, bet kartu sustiprino dėmesį praeičiai, o naujų laikų grožiniam žodžiui taip ir paliko mane kažkiek abejingą. Man praeitis kvėpavo paslaptimis, kurias norėjau atskleisti. Šalia knygyno, kur myniau duobes, dar buvo vieta, kur visada, kada tik turėjau progą, vis eidavau. Tai kapinės. Jos man atrodė kaip dideli, slėpiningi, akmeniniai ir cementiniai archyvai, iš kur sėmiausi pagrindinių žinių apie savo protėvius. Dar vėliau atsidarė ir „popierinių“ archyvų durys. Vieni čia ieško žinių apie tautos didžiūnus ir apie juos rašo mokslinius darbus arba kuria romanus, o aš žiūrėjau į vardus ir pavardes pačių paprasčiausių, niekam neparūpusių žmonių, į jų gyvenimo datas, ir mano vaizduotė nešė mane kelis šimtus metų atgal ir taip gyvai piešė gyvenimus tų, kurių nebėra, lyg būčiau šalia gyvenusi, džiaugusis menkais džiaugsmais ir kentėjusi kančias. Aš taip apie juos įsigalvojau, kad nebebuvo kito kelio, kaip tik savo mintis suguldyti į knygą. Man atrodo, kad tie praeities vaiduokliai ir įkvėpė rašyti: jei jau taip lendu į jų gyvenimus, tai turiu ir žmonėms apie tai papasakoti.
Kodėl būtent taip rašau, kodėl taip pinu vieną epizodą prie kito, man pačiai yra paslaptis. Kūryba yra mistinis dalykas, nieko čia negali suplanuoti, surūšiuoti, niekas nepaklūsta tavo literatūrinėms žinioms. Gal skaitymas padėjo pagrindus? Gal? Gal ir ne. Literatūrologė dr. Alma Lapinskienė yra sakiusi, kad kūrybinis stilius - tai žmogus. Vieno stiliaus su kitu nesupainiosi. Vieno autoriaus pasakojimo tėkmė yra nepanaši į kito. Taigi, čia nelabai ką gali išmokti.
Gal tai susiję su jūsų, kaip mokytojos, pašaukimu?
O mokytojos profesija nebuvo tas mechanizmas, kuris užvedė mano rašymo mašiną. Greičiau atvirkščiai. Vidinės galios nuolat būti kūryboje padėjo klasėje.
Papasakokite, kaip jūs gyvenate užsienyje?
Užsienyje aš negyvenu. Būnu. Ten turiu trobą. Po svetimu dangum - maža lietuviška oazė. Finansinė pusiausvyra - gerai, tai pranašumas. Bet ten nėra Lietuvos. Tai trūkumas.
Kuo užjūris skiriasi nuo jums įprasto Šilutės krašto? Kokie jo pranašumai ir trūkumai?
Niekas šitoje žemėje nėra kaip Šilutėje, Švėkšnoje ar Klaipėdoje. Baisu, kad Lietuvos žmonės taip trokšta supanašėti su užsieniu. Dalykai, kurie visai gerai atrodo kur nors kalnų papėdėje, Lietuvoje vaizdą tik bjaurina. Kalba, kuri yra visais atžvilgiais graži Anglijoje ar Ispanijoje, Lietuvoje jos žodžiai tampa karpomis ant rankų ir nosies. Paskui net puikūs žmonės apsipranta su tomis karpomis ir leidžia virusui įsitvirtinti ir veistis visokiais pavidalais. Panašu į kraujo vėžį. Mano romane taip pat gausu svetimybių, bet tai tik iliustracija, kaip okupacija griauna tautos savimonę. Bet mes DABAR ne okupacijoje. Kiek reikia atsargumo ir atsakomybės gyventi DABAR!
Pristatykite anksčiau išleistas knygas. Kokie jūsų kūrybiniai planai?
„Žuvėdros“ leidykla 2020 m. išleido poezijos rinkinį „Lange dar švies...“, per pandemiją 2021 m. išėjo ir mišrių žanrų knyga „Raišas paukštis“ („Žuvėdra“), o pernai „Slinktys“ pastūmėjo į gyvenimą mano poeziją „Nesugalvojau saulės“ ir romaną „Vilkų Kampo Eliza“. Gaila, kad „Raišas paukštis“ taip menkai žinomas skaitytojui. Tiražas jo mažas, knyga neparduodama parduotuvėse, tik „Patogu pirkti“, kur retas skaitytojas teužklysta, nes reikia mokėti už pasiuntimą. Be to, visuomenei apie ją niekas nepasakė nei gero, nei blogo žodžio. O šioje knygoje yra mano vienintelė pasaka „Medžių žmonės“, kurią aš pati laikau pačiu tobuliausiu savo kūriniu. Tuojau po „Raišo paukščio“ išleidimo rusų žmogžudžiai pradėjo karą Ukrainoje. Nejaugi „Medžių žmonės“ buvo mano pranašiška įžvalga? Jei tėvo paveikslas padėjo man sukurti vyriškuosius romano charakterius, tai „Raišo paukščio“ apsakymuose dažnai rėmiausi į motinos praeitį, jos vaikystę. Čia yra ir ne vienas praeities leksikos perlas. Vieno apsakymo pavadinimas yra „Zbitkai“. Ar kas dar žino, kas tai yra?
Šiuo metu galvoju apie dar vieną poezijos knygą „Žiūrėjimas į jonvabalį“ ir romaną, kuriam dar neturiu pavadinimo. Gal tai bus „Julijonas Vilkas“, gal kitas geras pavadinimas ateis į mintį, nežinau, bet romanas eina į priekį. Abi knygas norėčiau išleisti kitų metų pačioje pradžioje. Žinodama, kad man jau septyniasdešimt penkeri, suprantu, kad neturiu nė vienos dienos tinginystei. Bet nepravardžiuokite manęs senjore, aš esu sena moteris, ir man tai patinka.
Ar dažnai lankotės Lietuvoje?
Atvažiuoju kasmet. Čia mano duktė, seserys ir broliai, kapai. Čia lietuvių kalba.
Gal norėtumėt perduoti linkėjimus Mažosios Lietuvos gyventojams? O savo pažintiems žmonėms, mokiniams?
Likimas lėmė, kad per ilgus gyvenimo metus sutikau daug nuostabių žmonių tiek vienoje, tiek kitoje vandenyno pusėje. Džiaugiuosi, kad gerumo yra daugiau nei bjaurasties. Esu laiminga, kad man buvo lemta mokytojos profesija. Mylėti vaikus ir literatūrą - ar gali būti geresnis gyvenimo kelias? O palinkėti leiskite taip: pažinkite save, neleiskit skriausti savo kalbos, pastatykit paminklą Just. Marcinkevičiui. Nors širdyje... Kad vėliau nereikėtų atsiprašyti.
Pabaigai eilėraštis iš knygos „Lange dar Švies...“
Atsiprašymas
Lietus, lietus...
Ir dienos pilkos,
Kaip tėvo akys pervargęs dangus.
Aš, tėve, taip tavęs pasiilgau…
Einu tavęsp
Su rudeniu kartu.
Vaikas lydi akim -
Jau išskrenda žąsys,-
Taip turi būti - neskauda širdies.
Tik dangaus kaip namie
Niekad niekur nerasi,
Ir tvoros taip kaip namie nežydės.
Kalta esu
Ir į krūtinę
Atsiprašydama mušuos…
Gailiuos, gailiuos...
Susiglaudė ir susipynė
Pasivėlavę žodžiai atgailos.
Asmeninio albumo nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą