Nugriauta užtvanka tebėra salantiškių skaudulys

Žuvų neliko, gyvūnai išsibėgiojo

Anot gyventojų, kai 2021-aisiais Salantuose projekto vykdytojai nugriovė užtvanką, per daugybę metų sukauptas dumblas buvo paleistas pasroviui, ir visa upės vaga iki pat Minijos juo užteršta. 

Net ir bebrai, pasakojo žmonės, išsibėgiojo, nes jų nameliai taip pat buvę užnešti dumblu. 

Užkimšus upę, kai smarkiai lyja, Barzdžių kaimo lankos virstančios ežeru, kuris grasina nuplauti ir patį kelią į Salantus. 

Gyventojų teigimu, anksčiau prie upės matomi į Raudonąją knygą įrašyti tulžiai paliko šią upę, kaip ir ūdros, ir kiti gyvūnai. 

Dingo žuvys, nes sunaikintos nerštavietės. Salantas žemiau užtvankos tapo mirusia upe.

„Tikrai dabar labai „gražu“ pas mus... Džiaugiamės neatsidžiaugiam“, – ironizavo salantiškiai Virginijus Daržinskas ir Vygandas Brinas.

Ir ši ironija, pasak Salantų bendruomenės pirmininkės Vitalijos Valančiutės, ne be pagrindo: žuvies neliko, palijus – potvyniai, o karštomis vasaros dienomis nėra kur nusimaudyti, nes vandens neužtenka nė „kvietkai“ pasilaistyti. „Vieną dieną pati mačiau, kaip moteris laistytuvu iš upės bandė pasisemti vandens – nepavyko. Pasidėjo tą laistytuvą, nuėjo namo, grįžo nešina puslitriniu stiklainiu ir juo sėmė, kad prisipildytų laistytuvą“, – pasakojo V. Valančiutė.

Prieš ketverius penkerius metus nebūdavę ryto ar dienos, kad pakrantėje keli ar nors vienas žvejas nesėdėtų, o dabar tuščia. Esą ko ten ir knapsos, jei nebėra ko žvejoti?

Ką žadėjo, nepadarė?

„Nežinau, nuo kurio galo pradėti kalbėti, bijau, kad galiu susikeikti“, – apmaudo neslėpė V. Daržinskas. Jam pikta ne vien dėl to, kad neliko žuvų, o kad ir pati upė išdarkyta, nusekusi, užnešta žvyro, apaugusi žolynais ir krūmynais.

„Ko tik mums prieš nugriaunant užtvanką nežadėjo: 80 metrų iki tilto upės vagą sutvarkyti „nuo iki“, arkas po tiltu pastatyti... Kur jūs matot, kad taip būtų padaryta?“ – retoriškai klausė V. Daržinskas.

Salantuose gimęs ir augęs vyras puikiai prisimena, kad į žvejybą su a. a. tėvu pradėjęs vaikščioti nuo 4-erių. „Paklauskit senųjų salantiškių – visi patvirtins: sietuva buvo – kokių 7 metrų gylio! O štai užtvankos griovimo entuziastai dabar jau aiškina, kad ne, nebuvo. 

Man greit 63-eji. Ar jie, perpus jaunesni, juolab iš svetur atvykę, geriau žino negu aš, salantiškis nuo gimimo?“ – piktinosi pašnekovas.

V. Valančiutės teigimu, nebūtina į praeitį grįžti 50 ar 60 metų, užtenka 10-ies. Salantai turėjo puikią maudyklą, savanoriai buvo pastatę persirengimo kabiną. 

Vasaromis nuo ryto iki vakaro pakrantėse skambėjo juokas, mamos su mažais vaikais rasdavo pavėsį po medžiais. 

„Ir dabar prie upės atvažiuoja mamos su vežimėliais, bet trenkia toks karštis, kad nėra kur dingti. Tik šiemet buvo geriau, nes orai pasitaikė ne kokie“, – kalbėjo V. Valančiutė.

Užtvankos demontavimo projekte numatyta šalia upės vagos įrengti poilsio zonos infrastruktūrą, Salantų regioninio parko direkcija „piešusi“, oi, kaip čia bus nuostabu! 

Tačiau pažadai tebėra „popieriuje“. Metai eina, o nei smėlio, nei kokio suolelio prisisėsti.

„Gerai, jeigu kuris plaukti moka... O jeigu ne? Šliūkšt nuo kranto iškart giliai virš galvos, ir gali būti viskas“, – kalbėjo pirmininkė.

Projektą vykdžiusio tuometinio Salantų regioninio parko direkcijos vadovą, dabartinį Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Salantų regioninio parko grupės patarėją Modestą Šečkų tokios salantiškių kalbos nustebino. 

Anot jo, pastatyti arkas nebuvo planuota, o sietuva, pastačius užtvanką, kažkada buvo atsiradusi nenatūraliai, ją suformavo krisdamas vanduo. Be to, yra senųjų gyventojų, kurie liudijo matę, kad sietuva buvo kasama, gilinama.

Dabar upės vaga ir natūrali tėkmė atkurta. Pašnekovo žodžiais, po kiekvieno potvynio ar ledonešio, keičiantis metų laikams, upė gali pakeisti kranto liniją, kurioje nors vietoje sunešti smėlį ar padaryti išgraužą.

„Dėl maudymosi vietos – ji puikiai veikia. Vieni nori, kad būtų sekliau, kiti – kad giliau. O kaip atrasti aukso viduriuką? Mano nuomone, padaryta, kad visiems būtų patogu“, – sakė M. Šečkus.

Mano, kad pritrūko ryžto ir susitelkimo

V. Brinas teigė atkreipęs dėmesį, kad, nugriovus užtvanką, nebeperi antys, nebesimato čia gyvenusių ūdrų ir gulbių. Kadangi nerštavietės užneštos, upėje nebepamatysi nei lašišų, nei vijūnų, įrašytų į Raudonąją knygą.

„Aš Salantuose – imigrantas, gyvenu 15-a metų, galiu palyginti, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar“, – sakė Vygandas. Jis iškėlė ir potvynių problemą – esą prieš 5-erius metus parko dalis buvusi užlieta tik vienintelį kartą, o, nugriovus užtvanką, – kasmet.

Arti tilto ties buvusia užtvanka daugiabutyje gyvenančio Dariaus Petručio rūsiai per dvejus pastaruosius metus, kaip jis pats sakė, buvę apsemti 8 kartus.

„Apačioj vanduo – viršuj butai. Po visą mėnesį tokie vaizdai. Aš supratau, kad, jeigu skęsti, tai turi gelbėtis pats.

Salantams nieko „nereikia“: užtvanka išdraskyta, sietuva užnešta, tiltas uždarytas – profesoriai mat taip sugalvojo. Va, taip mes ir gyvenam dabar“, – piktinosi vyras.

Tačiau V. Daržinsko teigimu, jokie prisiminimai, jokios kalbos situacijos nepakeis. Kai prieš vykdant projektą buvo surengta diskusija, susirinko tik apie 20–30 žmonių. Greičiausiai todėl, kad renginys buvo organizuojamas darbo dieną ir darbo laiku. 

Jeigu būtų atėję 200-300 žmonių, tada garantuotai sprendimas būtų buvęs kitoks. Pašnekovo manymu, salantiškiai tąkart pritrūko iniciatyvos, ryžto, susitelkimo.

„Jei toks dalykas būtų vykęs tais laikais, kai mano karta buvom jauni ir energingi, tai pats pirmas užtvankos griauti pasirodęs traktorius iš čia būtų buvęs išprašytas“, – kalbėjo salantiškis.

Prašė būti realistais

Virginijus teigė, kad jis pats galėtų atgaivinti upės sietuvą, jeigu tik valdžia leistų, skirtų minimaliai pinigų. Trūkstamą dalį, sakė, be problemų iš vietinių susirinktų. Turi ir pažįstamą ekskavatorininką, kuris padėtų iškasti.

Tačiau Salantų seniūnė Jolanta Ažondenienė įsitikinusi: savavališkai, be suderinimo su Aplinkos ministerija tokie dalykai neįmanomi. Savo nuožiūra upės vagos negalima nei pakreipti, nei pagilinti, apskritai negalima įsiveržti į gamtą.

„Aš suprantu, kad gyventojams svarbus objektas dingo arba pasikeitė. Bet būkim realistai – jau nebebus, kaip buvo“, – sakė J. Ažondenienė.

Jos teigimu, seniūnija pagal galimybes trūkumą žada kompensuoti – po truputį gražiau sutvarkyti poilsio zoną, pagerinti dangą buvusios užtvankos prieigose gyvenančių žmonių kieme.

Dėl potvynių – stebės. Galbūt šiemet įtakos turėjo tai, kad, sugriuvus Šauklių medinei užtvankai, visas vanduo pasinešė Salantų link. O galbūt daugiau buvo kritulių. 

„Gamta keičiasi. Mes juk negalim nustumti debesų, kad lytų kur nors ten, o ne pas mus“, – kalbėjo seniūnė. Salantiškiai esą pripratę gyventi prie vandens, daugelis turi įsigiję siurblius iš rūsių jam išpumpuoti.

Ministerija problemų neįžvelgia

Kaip pakomentavo Aplinkos ministerija, upių vientisumo atkūrimas yra Europos Žaliojo kurso prioritetas. Europos Biologinės įvairovės strategijoje iki 2030 m. numatyta atverti 25 tūkst. kilometrų upių. 

Vienas ryškiausių įgyvendintų upių atvėrimo projektų Lietuvoje – Salantų užtvankos pašalinimas. 

2021 m. buvo įgyvendinamas didžiausias Lietuvoje upių atlaisvinimo projektas: išardžius betoninę Salanto užtvarą, žuvims atsivėrė 46 kilometrai upės ir jos intakų.

Viena projektą paskatinusių priežasčių buvo susikaupusios nuosėdos. Reguliariai nevalant tvenkinio nuo susikaupusių nuosėdų, jų daugėja, ir dėl sutrikusio hidrologinio režimo vandens telkinys netenka galimybės natūraliai valytis. 

Didelė dalis susikaupusių nuosėdų buvo panaudotos upės vagai atkurti tvenkinio akvatorijoje ir aplinkai formuoti.

Įgyvendinus projektą, buvo atliekami ichtiofaunos tyrimai ir Natura 2000 rūšių monitoringas Salanto upėje. Natura 2000 rūšių monitoringas taip pat vykdomas Minijos upėje.

Pagal turimus duomenis, nėra jokių indikacijų, kad žinduolių, žuvų, moliuskų ar vabzdžių rūšių skaičius arba populiacijos būklė pablogėjo. 

Didžiausias fiksuojamas pokytis – po projekto įgyvendinimo padidėjo upinės nėgės populiacija. 

Dėl šios priežasties matomas pokytis – upinėmis nėgėmis mintančių gyvūnų populiacijos sąlygų pagerėjimas. Šiemet ūdrų monitoringas Minijoje rodo, kad jų populiacija yra stabiliai gera. 

Ūdrų pėdsakai aptinkami visuose stebėjimo taškuose. Salanto upėje ties Salantais ūdros gyvena, tai liudija jų pėdsakai, teritorinės žymės, apgraužtos žuvys (nepaisant fakto, kad tai miestelio teritorija ir trikdymas yra gana stiprus).  

Tulžiai gyvena Salanto upėje, buvusio tvenkinio teritorijoje – Laumės kūlio link 2024-aisiais net buvo fiksuotas perėjimo atvejis. Salanto upėje nuo Salantų peri 3–8 poros tulžių. 

Taip pat tulžio monitoringas yra atliekamas Minijos upėje, kur 2024 m. buvo fiksuotas didžiausias tulžio porų tankumas per visą stebėjimų istoriją nuo 2006 m. Tulžį galima pamatyti kasdien Salanto upėje nuo buvusios patvankos tilto.  

Bebrų populiacija Salanto ir Minijos upėse – gausi. Salantų dvaro parke ir pačiame Salante žemiau buvusios užtvankos yra dviejų bebrų užtvankų kaskada. 

Bebrai gyvena visame Salante, net ir atkurtoje upės vagoje. Tai liudija jų veiklos pėdsakai: nugriaužti medžiai ir krūmai, išmatos. 

Kita rūšis, kuriai reikalingos specifinės sąlygos ir kuri greitai reaguoja į neigiamus pokyčius, tai moliuskai – ovalioji geldutė. 

Šios rūšies monitoringas taip pat rodo gerus rezultatus – Salanto ir Minijos upių populiacija stabili. 

Salanto upę kaip niekad gausiai lanko rūšys, kurios anksčiau čia nebuvo fiksuojamos – į Raudonąją knygą įrašyti juodasis gandras ir pleištinis laumžirgis. 

Stebima, kad Salanto upėje atsiranda sraunumos ir jas mėgstančių augalų rūšių, kurios galimai suformuos saugotinas buveines.  

Salanto slėnis žemiau Salantų buvo užliejamas reguliariai dar iki įgyvendinant projektą. Ties Barzdžių kaimu kelias apsemiamas dėl netinkamai po juo įrengtos pralaidos. 

Netinkamo diametro arba netinkamai įrengtos pralaidos dažnai tampa kliūtis didesniam vandens kiekiui nutekėti per potvynius ar poplūdžius, ypač, jei jos nėra reguliariai valomos. 

Pagal Salantų regioninio parko kraštovaizdžio monitoringą, poplūdžiai stiprėja ir pasireiškia vis dažniau, jų dažnumui ir stiprumui įtaką daro klimato kaitos pokyčiai. 

Salantų užtvanka neatliko potvynių prevencijos funkcijos, neturėjo tinkamų reguliavimo mechanizmų, nebuvo techniškai prižiūrima, taigi jos pašalinimas neturėjo įtakos dabar vykstantiems teritorijų užliejimams. 

Stichinio lygio poplūdžiai reguliariai vyksta visame regione, įskaitant ir gamtiniais ryšiais nesusijusius Akmenos–Danės, Bartuvos, Šventosios ir Jūros upių baseinuose.