Totalitariniai gigantai
Pasak E. Papečkio, „Barbarosos“ užuomazgos glūdi pačioje nacionalsocializmo ir asmeniškai Adolfo Hitlerio doktrinoje, išdėstytoje „Mein Kampf“.
Vokietijai reikėjo resursų ir erdvės, o Rusijoje buvo per akis ir vieno, ir kito.
„Du totalitariniai režimai su priešingomis ideologijomis. Vienas iškėlęs aukštesniosios arijų rasės idėją ir taip apribojantis savo galimybes įgyti sąjungininkų, o kitas deklaravo bet kam etniniu ar rasiniu požiūriu tinkančią ideologiją.
Bet kas galėjo būti komunistas arba komunizmo priešas“, – pasakojo apžvalgininkas.
Tarpukario pradžioje nei sovietų Rusijos, nei Vokietijos ne itin kas klausėsi. Ilgą laiką buvo priimta manyti, kad tarptautinėje arenoje viską lemia Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – žodis.
Tačiau, augant Vokietijos karinei galiai, totalitariniai režimai trapioje Versalio sutarties taikos Europoje konstrukcijoje pasijuto lyg lydekos karosų tvenkinyje.
Sovietai staiga taip pat pasijuto labai reikšmingi, nes, kai pakvimpa karu, svarbus yra kiekvienas karinis gigantas.
Viena vertus, sovietai seniai svajojo apie tai, kaip ant Raudonosios armijos durtuvų atnešti „laisvę ir lygybę“ Europai, o iš kitos pusės, bolševikų vadus nuolat persekiojo nepagrįsta baimė, kad visos kapitalistinės šalys gali susivienyti ir pulti juos pačius.
Sovietai rimtai svarstė, kad prieš juos gali susivienyti ne tik Didžioji Britanija ir Prancūzija, bet net ir mažos šalys, įskaitant Lietuvą.
Taigi, sovietų parama Vokietijai atrišo Berlynui rankas pradėti karą Europoje, o bolševikai įsivaizdavo, kad tokiu būdu jie neleis susikurti menamai antisovietinei koalicijai – kapitalistai grumsis tarpusavyje, o sovietai ramiai užgrobs visas Rusijos imperijai priklausiusias žemes, įskaitant Suomiją, Baltijos šalis ir Besarabiją (Moldovą).
„Tai, kad sovietų armija nuolat ruošėsi puolimui, – mitas. Jie visada buvo pasirengę gintis. Galiausiai to meto moderni ginkluotė buvo tinkama ir puolimui, ir gynybai.
Ties vakarinėmis sovietų sienomis buvo mažos valstybės ir Maskva turėjo pakankamai jėgų ir išteklių jas pulti, bet tuo pačiu metu ji rengėsi ir gynybai“, – teigė E. Papečkys.
Vokiečių kareiviai Latvijoje.
Popierinės divizijos
Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dėl industrializacijos sovietai pajėgė panaikinti karinį ir technologinį atsilikimą ir sukūrė didelę karinę mašiną.
Tačiau jie metėsi į žalingą kraštutinumą – formuoti vis naujus armijos vienetus, kuriems netrukus ėmė trūkti technikos ir ginkluotės.
Daug divizijų buvo taip menkai komplektuotos, kad buvo neveiksnios.
Divizijose ir korpusuose trūko absoliučiai visko: ryšio ir transporto priemonių trūkumas buvo katastrofiškas, kai kurie daliniai jų turėjo vos 20 proc. nuo reikalingo kiekio.
Ko sovietams netrūko – tai žmogiškųjų išteklių. Buvo galima pašaukti į tarnybą milijonus žmonių, bet veik visi jie buvo neapmokyti ir prastai aprūpinti.
„Tokia pati padėtis buvo prieš Lenkijos kampaniją ir Žiemos karą. Sovietai iš šių klaidų nė kiek nepasimokė ir 1941 m. jų armija buvo tokios pačios būklės“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.
Vienintelė nauda iš gausių, bet „nuskurusių“ divizijų – priešas turėjo gaišti laiką jas triuškindamas. SSSR buvo milžinas molinėmis kojomis: raumeningas vaikinas dideliais kumščiais – muštis norėjo, bet nemokėjo.
Palyginti su sovietais, Vokietija tokiu atveju priminė profesionalų sportininką – gal ne tokį stambų, bet gerai treniruotą, kurio kiekvienas smūgis apskaičiuotas ir tikslus.
O svarbiausia, kad vokiečių kareivis žinojo, kaip perimti ir išlaikyti iniciatyvą.
Pastarasis dalykas Sovietų Sąjungoje apskritai neegzistavo. Raudonoji armija atspindėjo politinę sistemą, kurioje už iniciatyvą buvo baudžiama.
Tuo metu vokiečių karininkai turėjo visą iniciatyvos teisę nuo žemiausios iki aukščiausios grandies.
Ties Raseiniais pasiduoda sovietų tankistas.
„Barbarosos“ gimimas
1940 m. birželio pabaigoje tarp aukščiausių Reicho pareigūnų prasidėjo kalbos apie karo su sovietais neišvengiamumą.
Kol kas tai tebuvo tik kalbos, nes Vokietija vis dar tikėjosi panaikinti sovietų grėsmę nekariaudama su SSSR. Maskvai siūlyta net prisijungti prie Ašies valstybių.
Vokietija visai nepageidavo karo dviem frontais, jei sovietai būtų tapę britų sąjungininkais.
Berlynas norėjo išlaikyti tarp savęs ir Maskvos buferinę zoną ir net pasirašydama Molotovo–Ribentropo paktą Vokietija tikėjosi, kad į sovietų įtakos sferą patekusios valstybės vis dar išlaikys tam tikrą savarankiškumą.
Pavyzdžiui, po Žiemos karo, sovietams anaiptol neatsisakius minties užgrobti Suomiją, Berlynas nuolat įtikinėjo Maskvą to bent jau kol kas nedaryti.
Taip pat Vokietijai buvo svarbi ir Lietuva, tiekianti maisto produkciją. Berlynas buvo pasirengęs toleruoti prosovietinę Lietuvos vyriausybę, jei tik ši toliau vykdys įsipareigojimus ir tieks maistą Vokietijai.
Taigi, kurį laiką naciai ir sovietai įtariai žiūrėjo vieni į kitus, tačiau į muštynes nesivėlė. Problemos ėmė ryškėti 1939 m., kai užsienio reikalų komisarą Maksimą Litvinovą pakeitė grubus, nediplomatiškas ir tiesiog bukas žmogus – Viačeslavas Molotovas.
Jam neegzistavo jokios ribos, kurias suprastų bet kuris patyręs diplomatas. V. Molotovui rūp
1940 m. lapkritį derybose Molotovas kėlė fantastinius reikalavimus – atiduoti sovietų įtakai Rumuniją ir Bulgariją. Savo galybe įtikėjusi Maskva pasijuto galinti spausti neva neturinčius kur dingti vokiečius, tačiau tai buvo klaida.
Tokius sovietų reikalavimus Berlynas ėmė traktuoti kaip tiesioginę grėsmę pačiam Vokietijos egzistavimui.
Sovietų parengti įtvirtinimai pasirodė visiškai nenaudingi.
Derybos baigėsi niekuo, o gruodžio mėnesį Berlyne jau gimė „Direktyva 21“ – planas „Barbarosa“.
Maskvos ambicijos Balkanuose, vokiečių nuomone, būtų neišvengiamai pasibaigusios įsiveržimu į regioną, o šito Reichas negalėjo leisti.
Nuspręsta, kad grėsmę eliminuoti galima tik puolant pirmiems. O ir „gyvenamoji erdvė“ Rytuose vokiečiams atrodė kaip geras prizas.
„Hitleriui ir kitiems aukščiausiems Vokietijos vadovams ėmė trūkti sveiko kritinio mąstymo. Jie įtikėjo vokiečių kariuomenės nenugalimumu ir ėmė ruoštis karui.
Tuo metu Stalinas visai netikėjo, kad Vokietija artimiausiu metu galėtų pulti. Ne todėl, kad buvo naivus, o todėl, kad neįvertino Vokietijos jėgų ir pervertino savąsias.
Be to, manė, kad Vokietija nesiryš kariauti dviem frontais, o vokiečių pajėgų telkimas – tik galios demonstravimas. Į tai Maskva reagavo, jos nuomone, veidrodiniais veiksmais – link Vokietijos sienų permesta naujai suformuotų dalinių“, – sakė E. Papečkys.
Anot apžvalgininko, klaidingas sovietų išvadas patvirtino ir Raudonosios armijos išdėstymas – pagrindinės pajėgos buvo sutelktos Ukrainoje (tai yra Balkanų kryptimi), o ne Baltijos šalyse ir Baltarusijoje (Vokietijos pasienyje).
Skirtingai nuo taip pat paplitusio mito, sovietų žvalgyba buvo anaiptol nevisažinė ir laiku neperspėjo politinės vadovybės apie augančią grėsmę ir nenumatė pagrindinių vokiečių kariuomenės puolimo krypčių.
Prie Raseinių pamuštas sovietų tankas.
Katastrofa
Tik 1941 m. gegužę sovietai suvokė, kad tai, kas anksčiau atrodė galios demonstravimu, pasirodė daug rimtesnis dalykas. Vokietijos pajėgos buvo mobilizuotos, parengtos ir dislokuotos išeitinėse pozicijose.
Tuo metu sovietų divizijos vis dar gyveno taikos režimu. Pradėta karštligiškai permetinėti pajėgas iš SSSR gilumos.
„Nemažai istorikų tai vertina kaip įrodymą, kad Stalinas ketino pirmas pulti Vokietiją, tačiau buvo ne taip. Net ir Lietuvos generolas Stasys Raštikis (būdamas Vokietijoje) užtikrintai kalbėjo, kad puolimo sovietai neplanuoja.
O S. Raštikis buvo tikrai įžvalgus karininkas. Sovietų dokumentai rodo, kad 1940 m. gegužę Maskva svarstė tik kontrpuolimo galimybę, esą sutelktomis pajėgomis atremti vokiečius ir tuomet suduoti atsakomąjį smūgį“, – teigė apžvalgininkas.
Birželio 22 d. vokiečių pajėgos pajudėjo visu 3000 km frontu ir prasidėjo sovietų katastrofa. Lietuva tapo viena pirmųjų „Barbarosos“ įgyvendinimo liudininkių.
Okupuotame mūsų krašte sovietai skaičiumi nusileido vokiečiams. Be to, „geniali“ sovietinė sistema taip pat pakišo koją: daliniai buvo dislokuoti netolygiai, divizijų aprūpinimo linijos ištemptos. Pavyzdžiui, kiekviena divizija į pasienį buvo išstačiusi tik po vieną batalioną su artilerija.
Anot sovietų strategų, to turėjo pakakti, kad sulaikytų vokiečius tol, kol į pagalbą ateis likę divizijos daliniai.
Realybė gi buvo tokia, kad vokiečiai puolė taip sparčiai, kad sovietų divizijos nespėjo pajudėti jų pasitikti.
„Puikus vokiečių pajėgų gebėjimas suduoti koncentruotą smūgį buvo pirmą kartą pademonstruotas Lenkijoje, kur vietomis puolantys vokiečiai 8 kartus viršijo lenkų gynėjų skaičių. Savo nelaimei, sovietai šios pamokos neišmoko.
Tas pats nutiko ir Lietuvoje: pasienyje dislokuoti batalionai buvo sutriuškinti arba tiesiog apeiti, o vokiečių pajėgos jų užnugaryje jau triuškino į pagalbą judančius sovietų dalinius.
Taip nutiko, pavyzdžiui, iš Kazlų Rūdos į Šakius judėjusiems sovietų daliniams“, – pasakojo E. Papečkys.
Kitaip nei ilgus dešimtmečius tvirtino sovietų propaganda, į Lietuvą ir kituose fronto ruožuose nesiveržė nesuskaičiuojamos tankų armados.
Vokiečiai tankų turėjo gerokai mažiau nei sovietai, o ir tie, kuriuos turėjo, buvo lengvesni.
Tačiau naudojo juos talentingai, kaip špagą – kol masyvūs sovietų tankų korpusai pakeldavo sunkų kovos kirvį, vokiečių špaga jau būdavo persmeigusi gynybos liniją.
Teiginys, kad sovietai pirmosiomis karo dienomis neparodė jokio pasipriešinimo, – dar vienas mitas.
Pirmieji į kovą stojo reguliarieji daliniai, kurie priešinosi tikrai atkakliai, tačiau vokiečių pėstininkai buvo daug geriau parengti, o tankų smūgiai draskė sovietų linijas.
Sovietai atsiliko ir aprūpinimo bei ginkluotės kokybės srityje – Lietuvoje dislokuotuose daliniuose iš 9 kuopos kulkosvaidžių šaudė vidutiniškai 5.
Vokiečių kariuomenė gerokai pervertino SSSR kelių pralaidumą.
Sovietinis bardakas
Sovietų žvalgybos spragos leido vokiečiams atakuoti visiškai netikėtose vietose ir jie labai greitai užėmė tiltus per Nemuną ir kitas upes – kelią į Lietuvą.
Daugelį jų užėmė raudonarmiečių uniformomis perrengti vokiečių diversantai iš Brandenburgo pulko, kurie nors ir patyrė didelių nuostolių, savo užduotį įvykdė.
Sovietų daliniai Lietuvoje atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Lietuvos teritorijoje buvę sovietų daliniai buvo žaibiškai apeiti, o tai reiškė – pasmerkti pralaimėjimui.
Dar vienas sovietų sukurtos sistemos trūkumas – tankai neturėjo pėstininkų paramos. Kiekvienoje tankų divizijoje turėjo būti pėstininkų pulkas, galintis sulaikyti priešą ir leisti tankams atlikti manevrą į priešo flangą, kaip tai darė vokiečiai.
Tačiau tikrovė buvo tokia, kad rusų tankai stovėjo kur nors Lietuvoje, o juos turėję remti pėstininkai dislokuoti, pavyzdžiui, Rygoje.
Arba dar blogiau – tankai negalėjo pajudėti, nes kuro atsargos taip pat sandėliuotos Latvijoje. Panašioje situacijoje buvo ir artileristai: patrankų yra, o vilkikų – ne.
Sovietai, žinoma, mėgino atvežti pastiprinimus ir atsargas, tačiau tai užimdavo per daug laiko, o tiekimo kolonas bombarduodavo vokiečiai.
Kai sovietų tankistai gaudavo kuro, jo būdavo per mažai, o svarbiausia, puolimą sovietai pradėdavo pagal seną planą, o operatyvinė padėtis jau būdavo visiškai pasikeitusi. „Įsakymai iš „viršaus“ neateina, o divizijos vadas vykdo pasenusį planą, nes bijo imtis iniciatyvos ir jį keisti“, – pasakojo E. Papečkys.
„Pavyzdžiui, 2-oji tankų divizija prie Raseinių turėjo ir sunkiųjų tankų. Sunkieji sovietų tankai susikovė su vokiečiais prie Dubysos, visiškai neturėdami pėstininkų ir artilerijos paramos.
Sunkieji tankai – problema vokiečiams. Jų čekiški tankai nepramuša sovietų šarvų, bet jokios panikos nėra – sovietai trypčioja vietoje ir neplėtoja puolimo (nes negauna naujų įsakymų), o vokiečiai skubiai šiame ruože sukoncentruoja pėstininkus ir visų rūšių artileriją bei sunaikina sovietų tankus“, – aiškino apžvalgininkas.
Kai kurie sovietų daliniai traukėsi ir buvo triuškinami. Herojinės istorijos apie tai, kaip vienas KV tankas sulaikė visą vokiečių diviziją, sukurti pokariu. Sovietai priešinosi, bet darė tai nemokšiškai ir neefektyviai.
Beje, vokiečių puolimo besibaiminusios Lietuvos kariuomenės planai, parengti neilgai prieš okupaciją, rodo, kad tiltų svarbą lietuviai vertino daug rimčiau, nei vėliau tai darė sovietai.
„Sovietai nuo pat pradžių prarado iniciatyvą ir nesugebėjo jos perimti. Dėl to buvo kalta pati jų sistema, neleidžianti dalinių vadams savarankiškai priimti sprendimų.
Kai įsakymai visgi pasiekdavo dalinius, jau būdavo per vėlu.
Visas kovos sąlygas primesdavo vokiečiai, kurie kovėsi tada ir ten, kur jiems buvo patogu“, – teigė E. Papečkys.
Sovietai patys padarė viską, kad palengvintų vokiečių užduotį, o pastarieji vieną po kito triuškino į frontą chaotiškai judėjusius bolševikų junginius. Sovietai prarado didžiąją dalį reguliariųjų dalinių ir masę ginkluotės.
Beje, masinį prieštankinių šautuvų naudojimą vėlesniais karo etapais kaip tik ir lėmė tai, kad karo pradžioje vokiečiai sunaikino arba užgrobė didžiąją dalį prieštankinės artilerijos.
Pamuštas sovietų tankas.
Bejėgė aviacija
Padėtis sovietų aviacijoje buvo ne geresnė nei kitose pajėgų rūšyse. Karo pradžioje ji patyrė milžiniškų nuostolių. Lėktuvų bolševikai turėjo apsčiai, tačiau jų techninė būklė buvo prasta, o pilotai parengti blogai.
„Vokiečių kariuomenėje aviacija veikė derindama veiksmus su sausumos pajėgomis, o sovietų pusėje visi veikė kas sau. Be to, labai svarbi pradiniame karo etape žvalgybinė aviacija buvo apskritai podukros vietoje.
Ją bolševikai komplektavo blogiausiais lėktuvais, o pilotai išvis niekam netiko – dauguma jų buvo girtuokliai ir debošyrai“, – pasakojo apžvalgininkas.
Vokiečiai labai rimtai žiūrėjo į pilotų parengimą, tuo metu sovietai prikūrė begales eskadrilių ir joms pilotus kepė kaip blynus. Daugelis jų vos mokėjo skraidyti.
Lėktuvų buvo daug, o aerodromų mažai. Infrastruktūra tinkamai nepasirūpinta ir aerodromai buvo perpildyti. Be to, nauji lėktuvai, kuriais buvo aprūpinamos oro pajėgos, geresnėmis techninėmis charakteristikomis pasižymėjo tik popieriuje.
Tikrovėje gi jų būklė buvo labai bloga. Neretai lėktuvas sugesdavo vos atskridęs iš gamyklos, o sovietų remonto pajėgumų lygis apskritai nevertas jokio įvertinimo – nebuvo nei atsarginių dalių, nei kvalifikuotų remontininkų.
Nenuostabu, kad vokiečiai karo pradžioje lengva ranka naikino sovietų aviaciją tiesiog aerodromuose.
Kai kuriuos junginius pakelti visgi pavyko, bet jų veiksmai buvo lygiai taip pat blogai derinami. Bombonešių eskadrilėms būdavo liepiama atakuoti taikinius be naikintuvų paramos.
Vokiečių aviacija suduodavo tikslius smūgius sovietų pasipriešinimo židiniams, o sovietų bombonešiai neretai skrisdavo bombarduoti pozicijų, kuriose vokiečių jau seniausiai nebelikę.
Lietuvių faktorius
Reicho pajėgos užtruko vos apie savaitę, kol užėmė visą Lietuvos teritoriją.
Okupantą išvyti ir valstybingumą atkurti siekiantys lietuviai pakilo į kovą su sovietais. „Birželio sukilimas šiandien dažnai kontroversiškai vertinamas dėl lietuvių dalyvavimo Holokauste, tačiau toks vertinimas yra klaidingas.
Sukilimą pradėję žmonės visiškai negalvojo apie nieką panašaus. Vokiečiai planavo pradėti masinį žydų naikinimą, bet lietuviai apie šiuos planus nieko nežinojo.
Tarkime, sukilėliai, Kazlų Rūdoje stabdę sovietų ešelonus, patyrė sunkių nuostolių ir turėjo trauktis.
Negi šie žmonės galvojo apie tokius dalykus kaip žydų žudymas?
Ne, jie galvojo tik apie kerštą okupantui už siaubingas represijas“, – svarstė E. Papečkys.
Sukilėlių veiksmai buvo chaotiški, bet visuotiniai, daug kur lydimi sėkmės. Pavyzdžiui, Kaune vienas šaulys sugebėjo nukenksminti sprogmenis ir išgelbėti vieną tiltą. Tiesa, už tai sumokėjo savo gyvybe.
Nors sukilimas kilo spontaniškai, lietuviai sugebėdavo susiburti net į bataliono dydžio vienetus.
Be to, jie sėkmingai kurstė sovietų baimes dėl šiems visur besivaidenusių vokiečių parašiutininkų. Sovietai šito taip bijojo, kad, prasidėjus susišaudymui su sukilėliais, Aleksote susprogdino tiltą, nors jų pačių pajėgos vis dar nebuvo persikėlusios.
Sukilėliams trūko ginklų ir organizuotumo, bet jie nevengė susigrumti ir su didesniais sovietų daliniais.
Žuvo daug sukilėlių, bet apskritai jų veiksmai buvo sėkmingi. Daug vietovių buvo išlaisv
intos dar iki vokiečiams ateinant. Praktiškai buvo išlaisvintas Kaunas. Vėlesnis sovietinis naratyvas bruko mintį, kad lietuviai raudonarmiečius „šaudė į nugarą“.
Anot E. Papečkio, sovietai, norėdami bet kokiomis priemonėmis pateisinti savo nesėkmes karo pradžioje, nutylėjo, kad jiems pavyko sunaikinti pogrindinį karinį lietuvių štabą, turėjusį į sukilimą įtraukti į sovietų pajėgas inkorporuotus lietuvių dalinius.
Kitas pamėgtas naratyvas – lietuviai veikė vadovaujami vokiečių karinės žvalgybos, kuri neva specialiai parengė kelis šimtus lietuvių. „Vokiečių žvalgyba, žinoma, veikė ir gal net turėjo sukilėliams tam tikrų užduočių.
Tačiau turime pabrėžti, kad sukilėliai nedalyvavo nė vienoje operacijoje, kuri tiesiogiai būtų skirta paremti vokiečių kariuomenės puolimą. Taktiniuose vokiečių planuose lietuvių, galima sakyti, nebuvo“, – teigė apžvalgininkas.
Reichas apskritai kreivai žiūrėjo į lietuvių sukilimą ir anaiptol jo neskatino. Jei kariuomenės vadovybėje galbūt ir buvo karininkų, mačiusių bendradarbiavimo su lietuviais naudą, tai gestapininkai žiūrėjo į reikalus visai kitaip – nebuvo jokių kalbų apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą.
O būtent gestapui ir buvo pavesta tvarkytis Lietuvoje. Tuo metu puolanti Reicho kariuomenė nepalaikė kontaktų su sukilėliais ir veiksmų su jais nekoordinavo. Vokietijai šis sukilimas buvo nereikalingas.
Viena iš nesėkmės priežasčių - Reichas įklimpo Rusijos purvynuose.
Kracho priežastys
Kaip puikiai žinome, planas „Barbarosa“, nepaisant stulbinančios pradinės sėkmės, galiausiai baigėsi nesėkme. Taip atsitiko dėl keleto svarbių faktorių, kurių „Barbarosos“ autoriai tinkamai neįvertino.
Pirmiausia – atstumai ir kelių infrastruktūra Sovietų Sąjungoje. „Prieš karą vokišką tankų diviziją turėjo sudaryti 2 pulkai, tačiau, gausinant divizijų skaičių, jose liko tik po 1 pulką.
Kai šios divizijos pasiekė Maskvą, tankų pulkai buvo likę, galima sakyti, be tankų, daugelį kurių pakeliui prarado ne dėl sovietų pridarytų nuostolių, o dėl techninio susidėvėjimo. Užgrobdami Europos valstybes, vokiečiai perimdavo ir naudodavosi jų infrastruktūra ir išteklių atsargomis.
Žygiuodami per Sovietų Sąjungą jie rasdavo tik vyžas ir utėles“, – teigė E. Papečkys. Kaip kadaise Napoleonas Bonapartas, taip ir Trečiasis Reichas neįvertino, kas yra rusiška bekelė.
Anot apžvalgininko, panašu, kad ruošiant „Barbarosos“ planą vokiečiams taip pat trūko žvalgybinės informacijos ir jie netinkamai įvertino sovietų pajėgų dydį.
Neįvertinti ir mobilizaciniai gebėjimai. Kokios bebūtų sovietų režimo priemonės, jis sugebėjo sutelkti gyventojus kovai prieš vokiečius. Jei Baltijos šalyse vokiečius pasitiko kaip išvaduotojus, tai Baltarusijoje ir Rusijoje jų laukė visai kitoks sutikimas.
Maskvą pasiekusi vokiečių kariuomenė buvo pavargusi ir išsikvėpusi, o sovietai jiems priešpriešino šviežius ir gerai aprūpintus, iš Tolimųjų Rytų perkeltus reguliariuosius dalinius.
Be to, Reichas neįvertino ne tik sovietų mobilizacinių gebėjimų, bet ir sąjungininkų pagalbos masto.
O pastarieji buvo milžiniški ir didele dalimi išgelbėjo Raudonąją armiją nuo pralaimėjimo.
„Faktorių buvo daug. Jei grįžtume prie kovotojų analogijos, kai grumiasi nerangus galiūnas ir gerai treniruotas atletas, pastarasis apiberia milžiną virtine taiklių smūgių, tačiau nokautuoti jo nepajėgia.
Kitomis aplinkybėmis nuostabiai efektyvi vokiečių karo mašina gal ir būtų nugalėjusi, bet kariauti prieš visą pasaulį negali niekas“, – reziumavo Alfa.lt pašnekovas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą