Užkrečiantis ansamblio „Sidabro gija“ moterų optimizmas

Penkiolika ansamblį sudarančių moterų viena kitą vadina mergaitėmis, o savo džiaugsmu bei optimizmu gali užkrėsti net patį didžiausią paniurėlį.

Kolektyvo meno vadovė Daiva Šilinskienė pasakojo, kad „Sidabro gijai“ vadovauja apie septyniolika metų. Jai atėjus tai buvo didelis mišrus choras.

„Laikui einant veidai keitėsi. Pandemija labai stipriai sumažino choro kolektyvą: po kovido jame išliko tik šešios senbuvės. Po to prisijungė šešios naujos moterys ir iš choro virtome ansambliu“, - sakė D. Šilinskienė.

Neatpažįstamos moterys

Kolektyvo meno vadovė džiaugėsi, kad ansamblio moterys yra labai dainingos, darbščios, atsakingos ir kruopščios. D. Šilinskienė. prisiminė vieną komišką situaciją per visą savo vadovavimo „Sidabro gijai“ laiką.

„Kai aš pradėjau dirbti ir buvo pirmas mano koncertas su “Sidabro gijos" pradiniu kolektyvu, moterys buvo mane ne juokais nustebinusios savo išvaizdos pokyčiais. Visos į koncertą atėjo pasidažiusios, su perukais.

Aš žiūriu ir galvoju: kur mano moterys, kur mano dainininkės? Nė vienos neatpažįstu. Kas buvo šviesios - pasidarė juodos, kas buvo juodos - pasidarė blondinės. Laikui bėgant supratau, kad jos gali keistis", - atviravo D. Šilinskienė

Ji pabrėžė, kad galimybė bendrauti su tos kartos žmonėmis yra jos dvasinė buvimo šio kolektyvo vadove prasmė.

„Tai yra žmonės, kurie moka džiaugtis bei vertinti vadovą. Aš gyvenime nė viename kitame kolektyve nebuvau taip iškelta ir vertinama.

Dirbu nuo mažiausio iki vyriausio amžiaus žmonių kolektyvuose, bet tokios pagarbos žmogui kaip iš šitų moterų niekur nebuvau patyrusi“, - susijaudinusi kalbėjo D. Šilinskienė.

Negali gyventi be dainos

Išgirdusios klausimą apie komiškas situacijas, ansamblio moterys choru atsakė, kad jos tokių nedarančios, nes esančios labai paklusnios ir atsakingos.

Jos visos „Sidabro gijoje“ atsidūrė dėl skirtingų priežasčių, bet vieningai tvirtina, kad geresnio kolektyvo bičiulių ir vadovės nėra turėjusios.

Buvusi medikė Rozalija „Sidabro gijos“ kolektyve dainuoja jau penkiolika metų. Moteris pasakojo, kad dainuoju nuo pat gimimo ir iki šiol be dainos neįsivaizduoja savo gyvenimo.

„Man labiausiai patinka vadovė ir jos parenkamos dainos, nuostabiai tinkančios mūsų kolektyvui. Kadaise aš buvau sopranas, o dabar vos begaliu dainuoti altu.

Mano draugai medikai mane ragina pabaigti šią veiklą, nes turiu atsilaisvinusią vieną balso stygą. Atsilaisvinus antrai - teks dainuoti pašnibždomis.

Bet aš negaliu išeiti iš šito kolektyvo, nes vis noriu toliau dainuoti. Man daina yra pati geriausia draugė“, - sakė Rozalija.

Kolektyvo narė Zita dalinosi, kad dukra surado šį kolektyvą jai netekus vyro, kad būtų lengviau išgedėti ir nesijausti vienišai.

„Čia tokios puikios moterys, kad kiekvieną kartą norisi eiti: tingulys niekada tam nesutrukdo. Net anūkams atvažiavus manęs aplankyti, aš, pasidžiaugusi jais, pakylu ir ateinu čia, kad vėl galėčiau patirti bendrystę“, - džiaugėsi Zita.

Visos ansamblio moterys gyvena šalia Bendruomenės namų, išskyrus kolektyvo pirmininkę Angelę Klitienę. Buvusiai Hermano Zudermano mokyklos direktorei ir įkūrėjai važinėjimas iš Dituvos į Klaipėdą repeticijų lankomumui kliūčių nesudaro.

„Kai jauti žmonių širdžių šilumą ir gali būti reikalingas, nė vienas kilometras neprailgsta važiuojant iš Dituvos į Klaipėdą“, - dalinosi A. Klitienė.

Viena vyriausių kolektyvo narių Žibutė į „Sidabro giją“ atvedė ne vieną moterį: ir darbščiąją sodininkę Ireną Sutkienę, kuri net dvejus metus bijojo prie ansamblio jungtis dėl drebančio balso baimės, ir į pensiją išėjusią Ireną, ansamblyje iš naujo atradusią gyvenimo prasmę ir jausmą būti reikalingai.

Ji įsitikinusi, kad muzika ir dainavimas ilgina gyvenimą, todėl į „Sidabro giją“ kviečia jungtis moteris, kurios dėl vienokios ar kitokios priežasties vis dar nesiryžta dainuoti.

Artimiausias Klaipėdos miesto pensininkų bendrijos moterų ansamblio „Sidabro gija“ koncertas „Su šiluma Jūsų širdžių“ vyks šiandien 17 val. Bendruomenės namuose kartu su Vėžaičių kultūros centro kolektyvais. Jame laukiami visi, besiilgintys tikrumo ir gyvenimiško džiaugsmo.