Pamaryje atgims Mažoji Italija

(7)

Daugiau nei prieš šimtmetį tai buvo vienas gražiausių, žymiausių ir tiesiogiai su žvejybos istorija susijusių dvarų, kurį vietiniai net praminė Mažąja Italija. Po Antrojo pasaulinio karo šis perlas buvo sutrupintas, ir iš dvaro ansamblio liko tik griuvėsių krūva, o teritorija paversta sovietiniu ančių ūkiu.

Tai - Šilutės rajone, tarp Ventės ir Kintų buvęs Muižės dvaras, kurį XIX a. valdė bei išpuoselėjo neeilinė, tačiau klaipėdiečiams mažiau žinoma asmenybė: buvęs Mėmelio burmistras ir neoficialiai „vėtrungių tėvu“ tituluojamas Ernstas Wilhelmas Beerbohmas (1786-1865). Jis rinko aukso vertės medžiagą apie pamario, Kuršių nerijos gyventojų papročius, tautosaką, archeologiją, kalbinį paveldą, susirašinėjo su Karaliaučiaus universiteto profesoriumi Liudviku Rėza.

Nuo žemės paviršiaus nušluotą Muižės dvaro kompleksą užsimojo atstatyti buvęs Šilutės rajono meras Šarūnas Laužikas, „Vakarų ekspresui“ patvirtinęs, jog planuojama maksimaliai tiksliai atkurti prieš šimtą metų ikonografijoje užfiksuotus pastatus, rekonstruoti buvusius želdynus, o išskirtinę vietovę paversti atvira visuomenei. Kartu būtų atiduota duoklė ir paties Klaipėdoje gimusio W. E. Beerbohmo asmenybei, jo nematerialiojo paveldo garsinimui.

"Šis sumanymas brendo labai seniai ir tik dabar pasiekėme architektūrinio projekto derinimo stadiją.

Jei viskas klostytis sėkmingai, pirmieji trys iš buvusių aštuonių dvarvietės pastatų duris atverti galėtų po poros metų.

Investicijos sieks ne vieną milijoną eurų. Toje žemėje galėjau imtis ir paprastesnių verslo planų, tačiau pats nuo mažens domiuosi istorija, todėl pagarsinti, savotiškai įamžinti W. E. Beerbohmą, jo palikimą man tapo garbės reikalu. Dvaro atkūrimo idėja turėtų sudominti ir klaipėdiečius, nes minėtas žmogus turi labai glaudžias sąsajas su šiuo miestu", - teigė Š. Laužikas.

Incognito E. W. B.

Klaipėdos turistinės, įvaizdžio rinkodaros vystymo arsenale rikiuojasi tokios Europoje ar pasauliniu mastu garsios bei tam tikrus pėdsakus mieste palikusios asmenybės kaip Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III ir ikoninė jo žmona karalienė Luizė, poetas Simonas Dachas, Trojos atradėjas Heinrichas Schliemannas, kompozitorius Wilhelmas Richardas Wagneris, Immanuelis Kantas (kuris net nesilankė Mėmelyje, bet čia gyveno jo tėvai, seneliai), astronomas Friedrichas Wilhelmas Argelanderis ir kt.

Neužmiršti ir lokaliau žinomi neoficialų Mažosios Lietuvos himną parašęs Jurgis Zauerveinas, istorikas Jurgis Sembritzkis, pirmasis jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas, kitos istorinės asmenybės.

ASMENYBĖ. Dviejų metrų ūgio, tačiau jautrios sielos žmogus E. W. Beerbohmas, kuris netiesiogiai inspiravo kuršvalčių vėtrungių atsiradimą, tyrinėjo pamario istoriją, paveldą ir kt.

Visiškai kitokia situacija E. W. Beerbohmo atveju: jis Klaipėdoje arba nepelnytai paliktas rinkodaros paraštėse, arba dar neatrastas.

Gimė Ernstas Wilhelmas 1786 m. kovo 11-ąją išnykusiame Gintaro pelkės (vok. Bernsteinbruch) dvarelyje, kuris buvo prie dab. Minijos g., maždaug ties Naująja perkėla. Po mokslų Karaliaučiuje, Dancige (dab. Gdanskas) kurį laiką XIX a. pr. dirbo tėvo medienos prekybos įmonėje, vėliau įsteigė savo švediškos geležies prekybos firmą. Paliko pėdsaką ir politkos arenoje: 1835-1840 buvo išrinktas Mėmelio burmistru.

Visai neseniai šalia Klaipėdos universiteto jo vardu pavadinta gatvė. Dabartiniame Skulptūrų parke, kuriame iki pokario veikė miesto kapinės, yra palaidoti E. W. Beerbohmo šeimos nariai (tėvai, seneliai): dailus, metalinis kryžius iki šiol stovi, o ant vienos iš porcelianinių antkapinių plokščių vokiečių kalba užrašyta išskirtinė epitafija, kuri išvertus į lietuvių kalbą skambėtų taip:

Kapinės užpustytos, mirusieji miega / Neišvysi pėdsako nei kryžiaus, nei kalvelės. / Išpustytas visas jų triūsas, visas jų darbas, / Kad jie buvo, žinoma tiktai.

Pasirodo, tai - paties E. W. Beerbohmo sukurto eilėraščio apie užpustytą gimtąjį L. Rėzos kaimą Kuršių nerijoje „Paskutinis Karvaičių medis“ ištrauka.

Pernai su Beerbohmų šeima labai artimai besibičiuliavusios garsios Anckerių šeimos palikuonis, vokietis Tilmanas Kroekeris Mažosios Lietuvos istorijos muziejui padovanojo neįkainojamą XVIII-XIX a. originalių dokumentų lobyną. Jame - W. E. Beerbohmo ranka rašyti laiškai, lietuvių kalba užrašytos (su natomis) ir į anglų kalbą išverstos dainos, jo paties sukurti eilėraščiai, baladės, Muižės, Ventės aprašymai ir kt.

PLYNĖ. Taip Muižės dvarvietė atrodo dabar. Po Antrojo pasaulinio karo šioje teritorijoje buvo įkurta ančių ferma, istoriniai pastatai - suniokoti.

Aukso amžius

Taigi, E. W. Beerbohmo istorinis šleifas gaubia uostamiestį, tačiau ryškiausi ir labiausiai šį puikiai lietuviškai, angliškai mokėjusį vokiečių kilmės klaipėdietį išgarsino jo gyvenimo metai Muižės dvare. Pastarąjį jis 1820 m. nusipirko iš varžytinių už 12 825 talerius (J. Sembritzkio duomenys). Į naujuosius namus parsivežė ir žmoną Emilie, Klaipėdos burmistro Mac-Leano dukrą.

Muižės pavadinimą dvaras gavo Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, ir pirmą kartą šis vardas kartografijoje fiksuojamas 1934 m. Paties dvaro ištakos siekia XVI a., o vietiniai Rytprūsių gyventojai jį vadino vokiškai - Feilenhof.

Muižės vardas galimai atsirado dėl istorinių aplinkybių. Didžiuliai rytinio marių kranto plotai apie XVI a. buvo apgyvendinti žmonių, atkeltų ar atsikėlusių iš Latvijos Kuršo, o latvių bei kuršininkų kalbomis „muiža“ ir reiškia dvarą.

Dabar riedant plentu nuo Kintų į Ventę apie kadaise tiesiog prie pat kelio, ant marių kranto, buvusį dvarą nesufleruoja joks objektas. Dvarvietė nėra įrašyta į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nes ten... nebėra, ką saugoti. Išliko nedidelės senos Muižės kaimo kapinaitės į pietus nuo Kintų, kuriose palaidotas E. W. Beerbohmas.

Gyvendamas Muižės dvare E. W. Beerbohmas tapo tikra pamario įžymybe: pirmiausia jis karo ir nepriteklių nustekentą dvaro ansamblį, sodybą taip išpuoselėjo, išgražino, kad lygiuotis nebuvo į ką visame pamario regione.

Didžiausią įspaudą E. W. Beerbohmo biografijoje paliko laikotarpis, kai ikoninės Luizės sūnus, Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas IV nuo 1843 m. jį paskyrė vyriausiuoju Kuršių marių žvejybos inspektoriumi (vok. Oberfischmeister), kuriuo dirbo iki 1865 m.

Būtent šis valstybės tarnautojas 1944 m. įvedė iš pradžių žvejus siutinusią naujovę: kiekvienam pamario kaimui sukūrė ir priskyrė vietovinius ženklus (dabar mes juos matome vėtrungėse) siekiant mariose kontroliuoti, reguliuoti prieš tai chaotiška buvusią žūklę didžiosiomis plokščiadugnėmis burvaltėmis (kurėnais).

Stačiakampius skardinius ženklus reikėjo iškelti ant stiebų. Tai buvę vėjyje besisukioję neišvaizdūs elementai, tačiau jei ne jie, vargu ar žvejai būtų patys sugalvoję tas įrėmintas lenteles imti puošti gražiausiais siaurapjūkliu išpjaustytais motyvais. Tad tam tikra prasme E. W. Beerbohmo priverstinė burvalčių ženklinimo sistema inspiravo vėtrungių atsiradimą.

Mažiau visuomenė žino apie dar svarbesnius įvairialypius kraštotyrinius šio iškilaus žmogaus darbus. E. W. Beerbohmas ne tik puikiausiai mokėjo lietuvių kalbą, jis nepaprastai aistringai domėjosi ir tyrinėjo mūsų krašto priešistorę, rinko tautosaką, užrašinėjo dainas ir jų melodijas, lietuviškus žodžius, Kuršių marių arealo gyventojų papročius, rašė eiles, puikiai tapė akvarele ir tiesiog nuoširdžiai mylėjo pamarį, jo gyventojus. Didingo stoto (buvo apie 2 metrų ūgio) žvejybos prievaizdas turėjęs jautrią sielą ir didelę širdį.

IKONOGRAFIJA. Pagrindinis Muižės dvaro pastatas 1914 m. nuotraukoje. Dvarvietėje buvę 8 statiniai, ir visus juos po truputį norima atstatyti.

Išskirtinę vietą E. W. Beerbohmo tyrimų akiratyje užėmė ir Kuršių nerija. Būtent Beerbohmas pirmasis 1832 m. išaiškino garsiąją ir iki šiol tyrinėjamą Nidos akmens amžiaus („Penkių kalvelių“) gyvenvietę, pakvietė archeologus iš Karaliaučiaus.

„Mūsų kraštui reikia istorinių asmenybių, įkvėpėjų, kad patys kurtume ateityje. E. W. Beerbohmo indėlis į pamario etnokultūros, lingvistinius tyrimus - didžiulis. Jis pirmasis pastebėjo, kad vietiniai gyventojai, nors ir neišsilavinę, tačiau savyje turi labai gilius kultūrinius klodus. XIX a. užrašinėjo žodžius, daiktų pavadinimus, fiksavo savitą vietinę kalbą. Vyko gyventojų asimiliacija, tad jei ne E. W. Beerbohmo darbai, tas paveldas būtų prarastas. Nors ir kitatautis, jis jautė begalinę meilę lietuvininkų kraštui“, - „Vakarų ekspresui“ komentavo Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.

Jos svarstymu, atstatytas Muižės dvaras galėtų ir garsinti šios iškilios asmenybės darbus, ir pasitarnauti vietiniam turizmui.

VAIZDELIS. Muižės dvaras 1923 m. akvarelėje.

Kelio pradžia

Dvarvietės žemės savininkas ir projekto užsakovas Š. Laužikas prisiminė, kad žemę pirko 1992-1993 m.

"Ten stūksojo baisios antyno fermos. Buvo likę tik dvaro arklidžių griuvėsiai, o visa kita - sunaikinta, plytos galimai seniausiai išrankiotos ir sumūrytos apylinkių pastatuose. Paskutinysis dvaro šeimininkas iš Kanados Neumann man yra perdavęs 1914 m. darytas dvaro nuotraukas, pagal kurias mes ir atkursime pastatus. Man dabar priklauso apie 90 proc. Muižės dvaro valdų, kurios sudaro per 7 hektarus. Tai buvęs didžiulis dvaras su palivarkais Aukštumaloje, kitur", - pasakojo jis.

Muižės dvaro ansamblio atkūrimo, statybos projekto ėmėsi Šilutėje registruota UAB "TS Projects", architektai Augustė Bujokaitė ir Giedrius Bujokas. Pastarasis "Vakarų ekspresą" patikino, jog renkantis medžiagas bus vengiama butaforijos.

"Tikrai dvaro ar arklidžių, galvijų tvarto fasadui nenaudosime plytų imitacijų, vadinamojo klinkerio. Žinoma, autentiškų XIX a. plytų negausime, bet stengsimės naudoti panašias į anuometines, stogus dengsime molinėmis čerpėmis, naudosime medines konstrukcijas ir t. t.

Tikslas - pagal galimybes atkurti E. W. Beerbohmo laikų dvaro dvasią, tad tam tikra prasme imamės rekonstrukcijos.

Laukia ilgas kelias, nes dabar vyksta derinimo procedūros, trūksta autentiškų suplanavimo brėžinių, nors ir kartografinėje medžiagoje ar 1944 m. ranka pieštame Bruno Neumanno plane matyti pastatų išsidėstymas, galima įvertinti atstumus tarp jų", - teigė G. Bujokas.

Kadangi dvarvietė yra Nemuno deltos regioniniame parke, galima tik atstatomoji statyba, o tam reikia labai tikslių duomenų, todėl savo reikalavimus iškėlė Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija.

"Pateiktas prašymas dėl specialiųjų architektūrinių reikalavimų, o tam reikia minėtos direkcijos pritarimo. Jei jį gausime, vyks kitos biurokratinės procedūros. Optimistiškai planuojant, statybos galėtų prasidėti kitą vasarą, o baigtos 2024-2025 m. Kol kas kalbame apie trijų pastatų atkūrimą. Vėliau - likusių penkių. Vien pagrindinis dviejų aukštų su mansarda dvaro pastatas yra apie 1 080 kv. m ploto. O dar du - ilgi, po 70 metrų siekiantys arklidė ir galvijų tvartas.

Žinoma, visi šie objektai bus pritaikyti rekreacijai, turizmui, nes dvaras privalo išsilaikyti, antraip sunyks, tad veiks ir restoranas, viešbutis. Norime buvusią liepų alėją pamaryje pasodinti, iš fasado pusės - gėlynus, galbūt įrengti laivų uostelį, nes E. W. Beerbohmo laikais toks buvo. Dvarą vadino marių žvejų sostine, visi žvejai čia su reikalais atplaukdavo", - pasakojo Š. Laužikas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder