Per metus pasvaliečių šeimą ištiko visa virtinė skaudžių nelaimių – net baisiausiam priešui to nelinkėtum

Apie Arūnės Svalbonienės keturmečiui sūnui Rojui nustatytą ūminę limfoblastinę leukemiją rašėme metų pradžioje. Po dviejų mėnesių mirė Arūnės vyro Deimanto tėvas. Dar po mėnesio Arūnės tėvas Ovidijus Tamutis atsidūrė visos Lietuvos dėmesio centre – gegužės pabaigoje po jo namu atsivėrusi smegduobė sunaikino viso gyvenimo turtą. 

Gruodžio 19 d. Pasvalio kultūros centre vyks tradicinis mero labdaros vakaras „Padovanok viltį“, kurio metu bus renkamos lėšos šiai šeimai paremti. 

Liga vystėsi žaibiškai 

Sausio pabaigoje „Darbas“ rašė, kad vos ketverių metų pasvaliečiui Rojui Svalbonui, futbolo klubo „225“ nariui, diagnozuota ūminė limfoblastinė leukemija. 

Berniuko liga vystėsi staigiai: po gripo simptomų ir itin aukštos temperatūros jis buvo skubiai vežamas iš Panevėžio infekcinių ligų klinikos į reanimaciją, o vėliau – reanimobiliu pristatytas į Vilniaus Santaros klinikas, kur medikai patvirtino diagnozę. 

Tąkart mama Arūnė pasakojo, kad Rojus sunkiai ištvėrė tyrimus ir procedūras, tačiau jam iš karto pradėtas intensyvus chemoterapinis gydymas, o gydytojai šeimą ramino ir nuteikė optimistiškai. 

Artimuosius stiprino ir šimtai žmonių, socialiniuose tinkluose susivienijusių maldoms bei paramai, kad mažasis Rojus kuo greičiau pasveiktų.

Dienos palatoje 

Dabar Rojus jau namuose – Pasvalyje. Spalio 20 dieną jis turėjo paskutinį devynis mėnesius trukusios chemoterapijos seansą. Po jo dar septynias savaites vartojo specialius vaistus, o šiuo metu taikomas palaikomasis gydymas. 

„Tai buvo labai sunkūs metai – fiziškai, psichologiškai ir morališkai. Skaitydavau panašias vaikų istorijas: būdavo liūdna, gaila, bet niekada nepagalvojau, kad taip gali nutikti ir mums. Tiesą pasakius, man prireikė gerų dviejų mėnesių, kol iki galo supratau, kas vyksta“, – prisipažįsta Arūnė. 

Pirmosios dienos buvo sudėtingos ir Rojui. Moteris pasakoja, kad sūnus pirmąsias dvi savaites beveik visą laiką gulėjo lovoje, buvo nekalbus. „Jam pačiam buvo šokas dėl to, kas vyksta. Iš pradžių jis neturėjo centrinio kateterio, vadinamo porto. Jis buvo įstatytas į kaklą, todėl Rojui buvo sunku judėti. 

Plaukučiai iškrito daug vėliau. Iki tol jis vis klausinėjo, kodėl kiti vaikai ligoninėje be plaukų, ir sakė nenorintis būti toks pat. Nors Vilniuje vaikams leidžiama vaikščioti, bendrauti, Rojus beveik visas dienas leisdavo palatoje“, – prisimena mama.

„Nebeskite, man skauda!“ 

Mažajam Rojui kiekviena diena namuose – tarsi rojus, o kelionė į Vilnių – pats baisiausias pragaras. „Kai pasakydavome, kad vėl teks važiuoti į Vilnių, prasidėdavo isterija. Į automobilį tekdavo nešti klykiantį. 

Jis nuolat klausia, kodėl brolis Joris serga taip trumpai, o jis – taip ilgai? Kodėl jį gydo tiek daug gydytojų ir kodėl reikia važiuoti į Vilnių? Jam Vilnius – tarsi baisus keiksmažodis. Tų kelionių ir aš labai nelaukiu. 

Jau prieš kelias dienas pradeda spausti galvą iš įtampos ir nerimo. Reikia viską susidėlioti, apgalvoti, ką pasiimti valgyti ir panašiai. Kitos mamos gali išeiti į parduotuvę, o Rojus manęs neišleidžia. Mes visą laiką būname kartu“, – pasakoja mama. 

Tačiau ir gyvenant Pasvalyje berniuko intensyvi priežiūra nesibaigia. Reguliariai atliekami Rojaus kraujo tyrimai, jie siunčiami į Vilnių, ir pagal rezultatus koreguojamos vaistų dozės. „Kaip tik medicinos seselės nevadina adatų – ir drugeliais, ir šlangutėmis – niekas neveikia. Kai tik pamato, kad einame į procedūrinį kabinetą, iš karto ima verkti, kartoja: „Žinau – ten bada, ten skauda.“ 

O atsigulęs prašo: „Nebeskite, man skauda“. Virš raktikaulio, po oda, yra įsiūtas kateteris, į kurį leidžiami vaistai ir per kurį bedama adata. Jis apklijuotas specialiais lipdukais, kuriuos nuimant skauda dėl sudirgusios odos“, – pasakoja Arūnė.

Didžiausia svajonė – kelionė į „Maximą“ 

„Aš vis kartoju – nors mums nepasisekė su liga, bet labai pasisekė su gydytoja. Rojų gydo vaikų onkohematologė, medicinos mokslų daktarė Sonata Šaulytė-Trakymienė. Ir ji, ir visas ten dirbantis personalas – tikri savo darbą ir vaikus mylintys profesionalai“, – džiaugiasi mama. 

Rugsėjo 25 dieną Rojui sukako penkeri. Ta proga jam buvo surengtas tikras gimtadienis – su tortu, balionais ir svečiais. Tiesa, šventė vyko lauke, kad būtų sumažinta užsikrėtimo virusine infekcija rizika. „Po paskutinės chemoterapijos turi praeiti nuo pusmečio iki metų, kol Rojus vėl galės grįžti į normalų gyvenimą. 

Dabar jis beveik neturi imuniteto, tad privalu jį labai saugoti. Iš tiesų nuo Naujųjų metų iki šios dienos jo gyvenime esame tik mes – artimiausi žmonės. O jis labai pasiilgęs draugų, bendravimo. 

Dabar didžiausias jo noras – aplankyti „Maximą“. Ne kažko nusipirkti, o tiesiog pasivaikščioti tarp žmonių. Tačiau kol kas turiu jam kartoti, kad to negalima“, – liūdnai šypteli Arūnė. Pasvalio socialinių paslaugų centre dirbanti moteris jau metus gyvena iš nedarbingumo išmokų. Vyras Deimantas dirba statybininku.

„Buvo baisūs metai. Susirgo Rojus, po dviejų mėnesių mirė vyro tėvas, dar po mėnesio sugriuvo mano tėvų namai. Net baisiausiam priešui to nepalinkėčiau. Labai tikiuosi, kad 2026 metais tas negandų laikas pagaliau baigsis. 

O kas man padeda viską ištverti? Artimieji. Vyras, tėvai, broliai. Nepaleidžiame vieni kitų, nes žinome, kad kitaip nieko nebus. Ligoninėje mamos, kurios ką tik išgirdo baisią savo vaikų diagnozę, manęs klausia – kaip dabar gyventi? 

Pirmiausia tiesiog privalai susitaikyti su diagnoze. Kol to neįvyks, nieko nebus. O kai susitaikai, eini prieš tą ligą tol, kol ją įveiksi“, – sako Arūnė.

Padėka neabejingiems žmonėms 

Kiekvieną rytą mintimis apie anūko sveikatą pradeda ir jo senelis Ovidijus Tamutis, kurio gyvenimas šių metų pavasarį, tikrąja to žodžio prasme, sugriuvo. Gegužės 28-osios naktį Pasvalio Kęstučio gatvėje įvykusi nelaimė akimirksniu atsidūrė visos Lietuvos dėmesio centre. 

Po namu, kuriame gyveno Ovidijus Tamutis, netikėtai atsivėrusi smegduobė deformavo pastatą taip smarkiai, kad jis tapo visiškai nebetinkamas gyventi. 

Į vietą atvykę Lietuvos geologijos tarnybos specialistai nustatė, jog po šia vieta slypi itin sudėtinga karstinė struktūra – dešimties metrų gylyje aptikta tuštumų ir vandens plaunamų gipso sluoksnių. 

Vėliau atlikti giluminiai gręžiniai tik patvirtino problemos mastą: keliuose taškuose aptiktos iki dviejų metrų pločio ertmės, keliančios grėsmę tiek pastatams, tiek požeminėms komunikacijoms.

Suirusio namo savininkui neliko kitos išeities – pastatas bus nugriautas. Daugelį metų kurtos ramios ir jaukios senatvės vizija virto statybinių atliekų krūva. 

68 metų Ovidijus su žmona persikėlė į ūkinį pastatą, kurį paskubomis pavertė naujaisiais namais. Šeima gavo 14 tūkst. eurų išmoką iš Savivaldybės. Taip pat pateiktas prašymas Vyriausybei kompensuoti dėl ekstremalios situacijos patirtus nuostolius. 

Svariai prisidėjo ir pavieniai žmonės – pasvaliečiai bei gyventojai iš įvairių Lietuvos vietų, kurie aukojo nelaimės ištiktai šeimai. „Aš iš visos širdies dėkoju daugybei žmonių – tiek iš Pasvalio, tiek iš visos Lietuvos, kurie padėjo mūsų šeimai. 

Tiek mums, tiek mažajam Rojui. Daugelio jų net nepažįstu, tačiau pagarbą ir padėką kiekvienam jausiu tol, kol būsiu gyvas“, – emocingai sakė Ovidijus Tamutis. Darbštus, aplinkinių gerbiamas vyras planavo ramiai išeiti į pensiją ir mėgautis oria senatve. 

Deja, gamtos stichija šiuos planus visiškai pakeitė. „Naujo būsto įrengimas ūkiniame pastate pareikalavo didelių išlaidų, todėl teko nemažai skolintis. Kad galėčiau padengti skolas, privalau ir toliau dirbti statybose“, – sako Ovidijus.